Fantazijų Ieva

Kabineto durys atsidarė. Ieva įėjo į vidų. Mane užliejo neapsakoma banga nepadoraus sumišimo: stebėjau jos virpančias lūpas, akyse išvydau baimę, tai, ko ji nekenčia, nes neapkenčia rodomų emocijų.
Mano nerimas augo, ir priešais sėdintis gydytojas, neabejotinai tai pastebėjo. Ėmė pildyti kortelę, lyg nujausdamas. Prieš pradedant mums kalbėti, aš supratau, kad nieko daugiau pasaulyje, be Ievos, aš neturiu. Ir tai, kad mano tuštumos jausmas, kitiems yra visai beprasmiškas.
Į teoriškai sisteminį mano gyvenimą, dar niekas nebuvo taip stipriai įsiskverbęs, pasiekęs spalvotas mano gilumas, kaip ta mergina prie durų. Nebuvau stovėjęs, tokioje minčių seklumoje, kur visiškai nuoširdžiai sau galėjau pripažinti, kad pasikeičiau būtent dėl jos. Ieva pakeitė mano mėlynas akis, ilgus plaukus, iššaugino į vyrą. Privertė pasijusti geidžiamu. Privalėjau jai už tai atsilyginti.
- Blogi reikalai, - pasakė gydytojas.
Ieva sušlamėjo. Juoda striukė nuslydo cinamono pirštais. Priėjo prie manęs ir iš kart išvydau jos viršugalvį, ji prisiglaudė. Mano meilė sužadino jai geismą, menkiausias prisilietimas išorėje, tarsi vedė į šviesą, dar kartą mus sušildė.
- Važiuokite. Jums reikia biopsijos mėginio. Ir gydytis.
Aš viską supratau. Vargu, ar kas dabar sustabdytų, tokią vienintelę viltį?
Niekas nebeatrodė taip svarbu, kaip pasveikti.
Perbėgau mūsų ateities planus, visa tai ką galėjau dabar prisiminti. Šią akimirką, tai buvo ne ką mažiau svarbu, nei pats gydymo procesas. Gydytojas, atrodė pernelyg susimąstęs, sukosėjo, norėdamas mus visus išblaškyti; aš nuskridau kietu jo veidu, kažką ištariau, pasiūsdamas balsą į įsitempusį Ievos kūną. Aš žinojau, kad atsitraukdamas nuo jos, suglamžysiu amžiams gražiausią kada matytą jos paveikslą, jis suplyš lyg žiedlapis, tiesiog pavergs visą jos grožį, turėsiu atsisveikinti su praeitimi; mūsų geismų nebegalėsiu daugiau patenkinti. 
Mes sėdėjome su Ieva vienas priešais kitą.
Ji padėjo man susigaudyti. Šiandiena Ieva atrodė daug vyresnė, nei aštuoniolikos. O mūsų rūpesčiai labai rimti. Nusiavusi batus, ji atrėmė juos į radiatorių. Lauke lijo.
- Žiūrėk, - pasakė, - kokie šlapi.
Savo kalba ji bandė mane nuraminti. O po akimirkos baisiai susigūžė, tapo panaši į susenusį vaiką, paniurusį ir išsękusį. Negalėjo pratarti nė žodžio.
Ji sumokėjo už savo batus labai brangiai. Man jie labai nepatiko. Rinkosi ilgai, išnarstėme visas miesto batų parduotuves. Kai pamatė, net neabejojo. Lygiai taip pat kaip ir dabar: Ievai nusispjauti, kad ji atrodo negraži. Susiraukusi pakelia akis į mane, ir tie juodi žiburėliai nušvinta.
- Ieva. Atsiduok man! - aš visas drebu. Bijau, kad mano veidas raudonas, mėšlungiškai bandau susikaupti. Laukiu jos atsako. Ieva negali manęs palikti.
Ir tai visiškai paprasta, mes suvienyti pražūties - susituokę, ji žino.
Tą naktį miegu vienas. Nusprendžiau nuo jos atprasti, per daug neprisirišti, nes vėliau vienintelis brangus žmogus, taps vienintelė ir brangi netektis. Išsitraukiau albiumą su senomis nuotraukomis, varčiau iš lėto grįždamas į senus vaikystės prisiminimus, nors nuotraukos buvo gana naujos. Tarsi jų net nepastebėjau.
Bandau užmigti. Matau kaip nutolsta saulė, tada priartėja priešais ir apakina. Vyras mūvi gumines pirtines, pakėlęs laiko mano ranką.
Netoliese, kamputyje, žemiau paveikslų stovi Ieva. Jos batai balti. Daugiau nebegaliu, Ieva...