MemuArai. Kilkim Žaibu IX

Prisimenant Žaibus

Vasara ir žaibai. Festivalis. Metalas ir šėtoniškas kiekis alaus. Suplyšusios platformos (ir kur buvo mano protas, kai sprendžiau klausimą, ką rengtis?) ir nepažįstamo vaikinuko juodi, purvini kedai...

Prisiminimų nuotrupos...

LABAS reklama- „kam turėti vieną, kai gali turėti du? „ Ir štai - aš jau su dviem blondinais sėdžiu prie prūdo...

Vėl nuotrupos...

Kažkur už scenos, ten, kur garsistų dėžės. Garsistų? Dabar pagalvojau, ar tikrai jų... Matyt taip. Guliu ant  vienos iš tų didelių juodų dėžių. Jei gulėčiau lėktuve, būtų ne taip patogu, ten juodosios dėžės gerokai mažesnės. Jau nebeguliu. Skraidau! Groja Nahash. Arba čia tik aš sapnuoju. Ne, visgi tikrai  groja. Vienas iš tų blondinų irgi ant dėžės, bet jis nemiega; jis mane čia ir atsinešė. Gerai, bent nesutryps prie scenos. Balsas. Kažkieno. Nepažįstu. Nepažįstu??
-Sorry, guys, you gotta go.. -ei, aš tik guliu...
Be žodžių pakėliau savo suglebusį ir alkoholiu persunktą kūną. Visgi linksma, tai nusijuokus grįžau prie scenos. O, groja tikrai Nahash!

Ir toliau vėl nuotrupos...

„Kruvinos rankos, kruvinos akys, mes nevergausim, mes būsim akmenys... „ ne, Diktatūros ten nebuvo. Ir kruvinų akių nebuvo. Tik kruvinos rankos ir kruvinos kojos. Tamsoj, krūmuose bandžiau surasti palapinę, kurioje galvojau, kad gyvenu. Nežinau, ar sėkmingai. Nieks nebegroja?

Kelionė kažkur...

Laužas.. Šilta...
Nebe laužas... Nebešilta...

Ištrintas iš atminties laikas...

Vėl prūdas. O kur blondinai? Sėdžiu viena ir geriu savo alų. Prūdas gražus, bet šalta ir norisi bendraut. Visi prapuolę. Bemąstant apie savo būseną priėjo kažkoks vaikinukas. Ir kažką pasakė. Negaliu sakyt, kad supratau, kaip ir negaliu to paneigti. Tiesiog... Jis šnekėjo kažką anglų-vokiečių ir dar kažkokia kalbomis, be to, buvo girtas, tai ne kažin ką supratau. Jei mintys neapgauna, jis man pasakojo kažką apie pabaisą, gyvenančią tam prūde. Bet nuo to man šilčiau nepasidarė.

Vėl kažkokia keista būsena. Ir vėl kažkur ėjau...

-Eee, labas vakaras, gal turit keptos duonos?...
-Ne, jau nebeturim.
-O gal turit ko nors kepto ir šilto?
-Jau nebe.
-O ko turit?
-Na yra tai, kas ant stalo matyti... -gavau progą užmesti akį į stalą.
-Tai gal bent traškučių turit?
-Ne, jau irgi nebėra.
-Ech.. Tai duokit alaus.
Ir sumokėjus drebančioj iš šalčio rankoj spaustus 4 litus, gavau šalto kaip ledas alaus...

Supynės. Supynės??

Taip, supynės. Pastebėjau miegantį blondiną. Ne vieną iš tų, su kuriais pirmai buvau, kitą. Prisėdau netoliese. Atėjo grupelė panų. Kelias pažinojau, tai susipažinau ir su likusiom (nors tai beprasmiška. Vis tiek neatsiminsiu), prie jų prisiglaudžiau, buvo šilta. Todėl pavaišinau tuo šaltu alum. Kad jos neperkaistų. Vėliau jos kažkur dingo. Visa laimė, kad prieš išeinant, paklausiau vienos, ar tas blondinas švarus. Pakėlė plaukus, pažiūrėjo, ir pasakė, kad taip. Prisiglaudžiau prie jo. Vis tiek miega, tai koks jam skirtumas?

„Saulutė tekėjo, lapeliai mirgėjo... „

Nieks ten dar netekėjo. Iš kažkur atsirado to blondino draugas. Turbūt teleportavosi... Ką gi, pradėjau su juo šnekėt, bet ir anas greitai nusmigo. Už tai  blondinas prisikėlė! Žiūrėjo į mane keistu žvilgsniu, o aš į jį dar keistesniu, ir nieko nepasakė. Paskui kažką šnekėjomės. Ir vaikščiojom kažkur... Kiek vėliau išsigandus surėkiau:
-Ar matai - jau švinta!
Kažkokiu būdu atsidūriau palapinėj. Turbūt savoj, jei ją išvis turėjau. Nebemėginsiu kasinėtis šiuose atminties (ar užmaršties?) kloduose. Taigi, ryte jaučiausi mažų mažiausiai keistai. Bet išsiropščiau iš palapinės. Joje pabudau viena! Keistoka kažkaip... Bet tuo nesiskundžiu.

O toliau sunki ir varginanti kelionė namo. Vis dėlto grįžau. Skrandis, nežinia, ko streikavo kaip nepalaužiami revoliucionieriai, o galvos funkcijos veikė kaip procesorius, kuriam seniai laikas perinstaliuoti langus.

Ir visgi, aš nebuvau girta. Tik aplinka buvo pernelyg statiška ir niekaip neprisitaikė prie mano dinamikos. Čia jau jos reikalas, ne mano.

Satanakt.