Galiausiai vis tiek lieki vienas

Na ką... Visi išsiskirstė.. Tušti vyno stiklai ir Nora Jones. Tiesa, dar Amstrongas prieš tai buvo užsukęs su „Heaven, I am in Heaven... “. Ir trumpa vienatvės akimirka. Trumpa, išties trumpa...
Akimirka kai pagauni save nesvarumo būsenoje...
Zujančios padavėjos, nurinkinėjančios tuščius vyno stiklus. Lankstomos staltiesės. O aš bandau grįžti į tą keistą jausmą...
Visi išėjo. Aš likau. Aš visada lieku?
Ir tavo balsas, tavo žodžiai, tavo intonacija išgirsta iš kito lūpų. Brolis? Giminaitis? Kodėl taip panašiai? Kodėl taip geliančiai?
Sakiau nesiųsiu laiško, kol nebus akimirkos kai neapsvaigusi, be menkiausio lašelio kraujyje, norėsiu būti šalia... Ar ši akimirka jau atėjo?
Ar aš kraustausi iš proto?
Patikrinsiu dar kartelį tavo pavardę sąrašuose...
Ne, netikrinsiu.
Aš tiesiog lėtai kraustausi iš proto.