Aš ir mano fantazijų Ieva

Įėjo tyliai ir nepastebimai. Man pasirodė ne daugiau kaip aštuoniolikos, be galo liesa, ištysusi, trumpu odiniu švarkeliu, pernelyg blyškių skruostų. Rankoje laikė nuotraukas. Priėjusi jas padavė. Samas iš kart jas pastebėjo:
- Gaudyk…  - priėjęs numetė. – Matai, galėtų mokintis, retkarčiais padirbėti kokiame geros reputacijos restorane, bet štai, pasuka kitu keliu. Jos per anksi subręsta. O tada jau ima trokšti pinigų, bei sekso, sekso, sekso...  Mažo atlyginimo net nesiūlyk, geidžia kuo didesnių pinigų ir greitai. Sutinki?  -  Tokia žodžių lavina iš Samo buvo visiškai natūrali, jis mėgo tuščiažodžiauti. Už tai galėjau jo nemėgti, nekęsti, tylėti arba jam pritarti.
Tačiau atsakymo, dažniausiai jis ir nesitikėdavo.
– Ką manai, patinka? – paklausė.
Priėjusi nusišypsojo, ištiesė ranką. Darbo praktikoje sutikau nemažai merginų, bet niekados nemačiau tokios kaip ši. Prieš paspausdamas jos vėsų delną, niekados nebūčiau patikėjęs, kad jis yra sutvertas vyrų paslaugoms, jei ne drąsus jos žvilgsnis. Jis buvo pernelyg drąsus, kaip ir jos rūbai. Jaunai merginai reikėtų rengtis kuo kukliau, paprasčiau, būti sportiškai. Šiandiena yra akivaizdu, kad treniruotas kūnas tampa didžiausiu šių laikų mados rodikliu. Įžengusi pro ofiso duris, matyt, ji siekė mus suklaidinti, ęsanti vyresnė. Bet ar jai tai pavyko, ar ji galėtų būti moteris? - instinktyviai mąsčiau, akimis narstydamas tiesias jos kojas ir kreivą stovėseną.
Ją priėmė labai lengvai.
Už lango po truputėlį temo. Miesto bažnyčioje išmušė šeštą, mūsų ofisas buvo netoliese, todėl gerai girdėjau. Gatvėse buvo ką tik po didžiausio įkarščio. Mašinų eilės ėmė retėti, dabar visi galėjo tuo atsipirkti, sugrįžti greičiau.
Jos vardą užsirašė, o nuotraukas pasiliko. Net neabejojau, kad viskas taip ir pasibaigs, ji buvo per graži.
Mano bendradarbis Samas jos nuotraukas paslėpė stalčiuje, visą laiką man pasakojo apie vakarykštį nuotykį - užklydusią trisdešimtmetę, kurios jis nepriėmė, nes buvus per stora, lyg sustumta per pusę, ir velniškai atžagari.
Ši, praradusi viltį, stipriai įsižeidusi jam į akis išrėžė, kad Samas net nenuvokia, kiek pinigų prarado. „Tu net nežinai!.. Moterys uždirba daugiau, kai mažiau savimi rūpinasi! ” - jam rėkte išrėkė. Tada išraudusi ėmė krautis atgal visą savo mantą, kurią išvertė ir kabančiu biustu toliau tęsė, kad tikri vyrai nėra tobuli ir nenori tobulų moterų. Tobulas tik jis, Samas, supykusi kalbėjo čaižiu balsu: „Tavo sušiktas mikas sausas kankinasi net tada, kai tu išvysti šliaužiančią, perkarusią kartį. Žinau aš tokius vyrus su gėjų menatlitetu! ” Save ji prilygino viduramžių moterų linijai, neįvertintam šių laikų grožiui, norėdama patikinti, kad duonos eis užsidirbti kitur, kur bus labiau įvertinta.

Klausydamas Samo, aš visiškai nespėjau pastebėti kaip anksčiau užėjusi mergina išėjo. Samas buvo per daug įsikarščiavęs, be perstojo kalbėjo; jis trokšdamas išreikšti savo emocijas, atsigręžęs, tarė:
- Moterys su savo tuščiagarbiavimu pasistengs įtikti kiekvienam planetos vyrui, idant šis, nepastebėtų baisių trūkumų, kurie išnyra nusimetus nuskalbtus apatinius, brolau.
Aš jaučiau šiokį tokį jam gailestį, kad jis taip nusivylęs. Bet tai buvo panašu į tiesą, todėl išklausiau iki galo. Samas turėjo išsilieti. Kai susijaudindavo, jo balsas pasidarydavo panašus į bepročio – natūraliai sutirpdavo garse, suplonėdavo, ir man patikdavo. Mes dar ilgai kalbėjomės.
- Koks jos vardas? …  -  sugrįždamas prie temos perskaičiau kitoje pusėje nuotraukos.
- Norėsi? - pakeitęs kūno padėtį pasakė. – Duosiu jums kartu darbo.
Supratau, kad tą merginą, matysiu tikrai ne vieną kartą.
Ir kiekvienas jų bus kitoks. Dirbančioms agentūroje merginoms, aš nejaučiau susidomėjimo.
Matyti blyškūs skruostai tarsi užbūrė mano akis. Delne vis tebejaučiau ranką, kurią grubiai paspaudė, visai nesusimąstydama apie mane. Su Ieva aš net nekalbėjau. Ji yra tik nereikšminga, ištirpusi mano fantazija. Dar vienas keisčiausių blykstelėjimų.
Kartais tokie mano blykstelėjimai būna labai sujaukti, detalės išsibarsčiusios, palikę įspūdžiai išblėsę, o kartais, tarsi atsitiktinai sulipę tarpusavyje. Tokios fantazijos – įkyrūs filmo kadrai, mane labiausiai persekioja. Filmą atstoja kasdienybėje matomi paveikslai, dideli daiktai, arba net kriauklė nešvarių indų. Tai tampa neprognozuojama. Pagaliau Ieva buvo ne mano fantazija, o veikiau įstigęs, sugrįžtantis jos įspūdis.
- Jai rasi darbo pirmą dieną? Nepradėk.
- Dar nesusitariau. O ar yra išsekusių nuo sekso vyrų? – atrodė nuoširdžiai nustebęs. – Patikrinsiu visus naujus užsakymus, nespės suktis. Matysi, bus pasikėlusi. Šiaip ar taip, ji tokia ir atrodo, - atsisuko į mane.
Aš pritariau jo minčiai, bet negalėjau nugalėti savo nepasitenkinimo:
- Tai sužlugdysi?
- Darbas čia laukia jaunų panelių. Paklausa joms didžiulė. Tu ką, gal pradėsi labdara užsiminėti?
- Kokia labdara?
- Už dyką vežiosi? Pagalvok, kol dar nevėlu. Vėliau galėsi po ligonines tampyti ir gydyti, dar ir pats užsikrėsi.
Nusijuokiau:
- Juk tu mane pažįsti.
- Pažįsti žmogų, kol įsimaišo kvaila moteris. Tada viskas šuniui ant uodegos. Supranti, moteris prieš moterį, - nusijuokia krūpčiodamas. - Klausyk, o ta, vakar...  Koks gali būti jos gaktikaulis? Šiame biznyje negalima nė lopinėlio klaidos. Jokių senų tarpeklių. Pora metų ir viskas, jau atgyvenusi.

Po keletos valandų pajutau palengvėjimą, kai grįžau namo.  Šiandienos rezultatas paliko malonų prisiminimą, įspūdis, kad nieko daugiau ir neveikiau, niekur nebuvau, negalėjau atisiminti visko nuo pat dienos pradžios.
Buvau paveiktas nežinios, ir vėl užlpūstančios fantazijos apie Ievą: vaizdas kaip ji prieina artyn, jos pirštai kvepia cinamono lazdelėmis, žvilgsnis tiesus, tarsi ji žvelgtų kažkur gilyn į mane, nieko neaiškindama.
Guliu lovoje su trumpikėmis. Girdžiu mano telefonas skamba. Beveik niekados taip nebuvau susijaudinęs, čiupinėju kietą savo tarpkojį. Telefonas nuskrieja. Veidas atslūgsta nuo įtampos, matau plaukiančią link savęs žvakidę ant stalo krašto, šalia stalinės lempos, kur guli skambantis telefonas. Tokia ryški šviesa, dabar, ant mano judančių rankų, kurios lietė Ievą. Keista sakyti, kad Ievą. Bet ten buvo jos delnas, ir tą aš tiksliai žinau. Jos kūnas per toli paliesti… lyg horizontas, matau ji atsisuka ir aš nuskęstu...

****

... Gydytojas galvojo, viena ranka trindamas smakrą, o kitoje tebelaikydamas registracijos kortelę. Jo akys klaidžiojo po mano veidą, sustodamos pečių aukštyje pasislėpė po išsiuvinėta, aukso siūlais, skarele. Dienos šviesoje ji žaismingai žaidė.
Už lango ryškėjo saulėtas rytas. Lauke ligoninės sienomis lėtai slinko šešėlis, palei kurį darėsi šilta stovėti.
- Tai kada sugrįšite pakartotiniems tyrimams? – pagaliau tarė.