Laikas

Laikas vejasi mane.
          Vis arčiau ir arčiau jaučiu jo žingsnius,
            niekad nenuilstančius.
              Seka ir seka iš paskos...
          Supykusi sustoju. Klausiu Likimo,
          kada, pagaliau, galėsiu aš ramiai keliauti
            be paslaptingo palydovo,
            kuris net pasirodyti vengia,
              tarsi norėtų užbėgti už akių
              ir užtemdyti man padangę?

            Nors Laikas vengia susitikti su manimi,
            tik seka iš paskos paslapčia, -
              aš nepatikėsiu, kad jis nematomas.
                Jaučiu jį-ką tik buvo čia.
            Eina tas Laikas, slenka iš paskos,
              mindžioja mano dienas ir jausmus,
                tarsi pernykščius lapus...
           
              Aš tamsiam kambary užsirakinsiu,
                gal taip nuo to Laiko atsiginsiu.