be grimo

Šešėlis krenta
ant sulankstytų
niekada-nesiųstų

mano laiškų.

Niekada negautų
neskaitytų-

rašytų.


Po du sumiega
piligrimų vaikai-
jei baimė užkluptų,
rankas kad suglaustų
ir tyliai snaustų.

Juk taip saugiau.


Kol dar staugiau-
viduj,
tol rašiau
neskaitydama
tik
skaičiuodama
lankstomus
niekad
nesvarstomus
sunkiai
sveriančius

beveik pergamentinius
laiškus.

Balandžiams
šiandien
sutrupintus
tyliai išblukintus

kol suaugo vaikai.

Kol baigės kelionė.

Kol viskas nurimo,
kol abu susitiko be-grimo.


Jei baimė užkluptų-
nieko nebruktų,
kišenių neraustų
ir tyliai neklaustų-

ar ilgam?

Nusisukę
kiekvieną
raukšlelę,

dangaus
skliaustelį

padiktuotų-

dykumose
išniūniuotų
fontanais.


Kai balandžiams sulesinti
žodžių skuteliai
po pasaulį gabenami –


jei baimė užkluptų,
kad drąsiai pasuktų
ten,
kur miega
kitų piligrimų vaikai,

kai per sniegą
ritas sapnai.

Jie laiškams
visada
turi laiko
ir nieks jų nevaiko.


Ne tik rašo –
dar skaito,
kai miega po vieną –
nepratę gi taip.