Nes Vilniuj šalta

Aš myliu Helsinkį, nes Helsinkis apsigaubia miegu. Kai tik sutemsta ir dega vien medžiaga aptrauktos lempos ant palangių, o vitrinos uždangstomos langinėmis, o šunys nuvaromi ant savo kilimėlių, o dviračiai prirakinami vidiniuose kiemuose, o žolė nebepjaunama ir fontanai čiurlena kukliau, tasliūkina miegas. Gimsta lovose ir lopšiuose, ant sofų ir fotelių prie židinio ir tyliai pėdina pro langus ir duris, kyla kaminais ir neria į kanalus, ir lenda į šaligatvių plyšius, slapstosi parkuose ir sukasi ore.
Ir tu imi šnibždėti, ir tu eini pirštų galais, ir tu išpūti dūmus veik atvira burna, nes Helsinkis jau miega.

Aš myliu Vieną, nes ji išdidi, nes klaikiam liepos karšty ir po sunkiu vasario sniegu ji rymo aukštai iškeltais Šv. Stepono bokštais, nes kavos kvapas maišosi su obuoliais ir cinamonu, užpildydamas tamsų Anglių gatvės grindinį, nes operos fantomas turėjo išsirinkti vieną, kur rudas aksomas apšlakstytas auksu ir savižudybe, nes Vienoj tu jautiesi menkas, nes Vienoj tau gėda, kad tu ne iš to amžiaus, kur net arklių eisena grakštesnė už tavo.

Aš myliu Berlyną, nes jis dvilypis, nes tai biržos makleris, kuris už rankos vedasi elgetą, nes tas elgeta tikriausiai turtas ir jo akys tokios aštriai rudos, kad tu būtinai nusuki žvilgsnį, nes tas vokietis iš biržos toks teisingas, toks atviras ir tvirtas, kad tau tenka sukti akis dar kartą. Nes Berlynas turi savo tartį, kuri dvelkia dešrelėmis, keptomis gatvėje, alaus bokalais, glaustais prie moters krūtų, nes solidus Berlynas yra truputį kreivas, nes po Reichstago stiklu kvepia skesu ir oda, nes gėjų klubai virpa iš susijaudinimo, o taksofonai Berlyne rausvi.

Aš myliu Vilnių, nes čia šalta, nes čia tu negali šypsotis moteriai, kuri džiauna skalbinius miestos centre, nes čia nebūna apelsinų ir šilto vasaros lietaus. Čia šalta ir tiek. Šalta man ir Tauro kalnui, šalta Nėries smėliui ir obeliai Katedros aikštėj. Tiesiog šalta. Šalta ir tu gūžiesi viduj, gręžiojies į širdį ir ieškai ten kaitros. Kartais randi, o jeigu ne, tai eini Pilies gatve ir pats susikuri. Vilnius truputį pilkas, truputį melancholiškas ir atsainus, bet švelniai paglosčius žolę Sereikiškėse ar pamindžiojus Užupį, jis tave užkrės savo kūrybiniu liūdesiu.
Žinok, bus šalta.
Bet tik pirštams.