Padėka Liucijui

Tu į mano pasaulį įžengei, kai mano plaukai buvo ugniniai,

Sakei, kad mirti ugnyje verta, kad mirti ugnyje šventa.

Bet tu nemiršti, tu ateini ir vėl taip tyliai tyliai,

Prabyli, linkteli, šypsais ir pasakoji...

Kaip mirė tie, kurie verti gyvenimo, kaip godžiai gaudo orą

Raudonpelekės žuvys dusdamos ant stalo.



O aš klausau, klausau ir virpu, ir pakeliu blakstienas,

Apnuoginu žaliąsias raineles, o mano rankos dreba,

Jos tokios baltos, Liucijau.

Jos skleidžia šviesą, Liucijau.

Jos gniaužia kvapą, Liucijau.

Aš jom pasidalinsiu...



Aš jom pasidalinsiu, nes tu mane išmokei,

Nes tu toks doras, nes tu toks tvirtas,

Nes tau negaila, nes tu veržiesi pro kraštus.

Ir man, žinok, nešalta, nors ir truputį virpu.

Aš tik džiaugiuos, aš tik džiaugiuos

Ir tau lenkiuos.