Pasaka

Sunku pakelti koją, žengt į priekį,
Kai nuolat kviečia pasilikt.
Sakyk, naktie, kuo man tikėti,
Pasauliu ar pasaka? Pakilt
Virš debesų norėčiau ir pamiršt
Vargus šios žemės ir paukščiu
Pabust ryte ir pajusti vėją,
Ant žemės aš jau išprotėjau.


Viltis numiršta paskutinė,
Su ja išnyksta pažadai visi,
Kurių be saiko man tiek pakuždėjai,
Bet pasaka pranyks, kaip ir visi,
Kuriuos mylėjom meile netikra,
Nes pasakoj nėra tikrų jausmų,
Nėra nė medžių tų auksinių,
Juos lietėm tik sapne drauge.


Bet pasaka, kaip ir visa kita, baigias,
Tikram pasauly jaučia tik akli,
Nematantys to purvo žemės,
Kuriuo pagražinti visi.
Todėl pakilt aš noriu tolei
Ir jausti vėją savyje,
Ir šaukti garsiai garsiai kolei
Pabusiu iš pasakos ryte.