Migloto sapno klystkeliai

Sėdžiu palėpės prieblandoj. Kėdė - vienintelis daiktas išlikęs.
Užtraukiu gaiviai aštraus dūmo. Beprotiškai gera, lyg būčiau numiręs ir į rojų patekęs. Šios sienos dar mena mūsų vasaros dienas ir naktis. O vasara jau baigės lyg nužudyta ir nebeprisimenama. sunku jau ir beprisimint kas dėjos vasaros pradžioje.
Girdžiu laiptais lipančio žmogaus žingsnius . Prieblandoje išryškėja figūra, žinau tai Tu. Tik tavo žingsniai tokie išskirtinai drąsūs ir užtikrinti. Betkuris kitas nebūtų toks tikras čia lipti. Sėdžiu aš ant tos vienintelės kėdės ir vėl kartoju veiksmą, trūkteliu dūmo . Apsinešu, galva apsunksta širdis plaka pašėlusiu ritmu. Po sekundės, antros aš plaukioju kaip pūkas danguje. Tu kažką sakai, bet aš nieko negirdžiu. Mane gaubia migla. Ir štai regiu dievatę nuostabiausią priešais save. Negirdžiu ką sakai tik matau tavo judančias lūpas tarsi kviečiančias mane pas Tave . Prieini man iš užnugaros apglėbi savo rankom . Pasilenki prie ausies, šnabždi, bet aš ničnieko negirdžiu. Palieti liežuviu ausį, bet aš tavęs nejaučiu, tarsi sapne aš tai regiu iš šalies, lyg būčiau beprasmis žiurovas nevykiusio teatro. Ir aš žinau, kad tai netikra . Dar po sekundės, kitos tarsi vėjui papūtūs viskas išgaruoja .
Ten kur regėjau Tave tebebuvo šešėlis už lango stovinčio medžio. Pasiilgau tų vasaros dienų ir naktų, kai viskas buvo išties taip . Vėjas tarsi suteikia naujų vilčių jas atimdamas .
Pabundu aš, guliu ant grindų. Prieš save regiu tik sienas apšviestas saulės spindulių. Nebepamenu to kas buvo, karščiausia ugnis išdegino skylę mano atmintį, vėjas po laukus pelenus išnešiojo.
Nieko neliko. Guliu bejėgis, menkysta, besivoliojantis ant grindų ketindamas prisimint tai ko negaliu. ir suprask tu žmogau kur čia sapnas, o kur tikrovė . Aš pasiklydau ir man nieks nebepadės.