Iš praeities.Negrąžinta skola Elzei.

Kad išsiaiškinčiau, kas buvo ta Elzė vėl grįžtu i senuosius namus, gal čia, kur nors palangių plyšiuose tūnanti praeitis atskleis paslaptį.. Girdėtas  pasakojimų nuotrupas iš vaikystės    dėlioju  kaip mozaiką . Pirštais liečiu  palangę, kol pajaučiu  joje  duobes, kurias išbrūžino senos kriaušės šakos, vėjui užkilus.  Visi pripratę prie to brūžinimo ir nebekreipę dėmesio, kol kartą senolis gulėdamas ligos patale per langą pamatęs Elzę. Žmonės kalbėję, kad ji iš vienatvės pradėjusi raganauti, visus užklydusius į jos namus  smilkalais apsmilkydavusi, mėnesienoj užkeikimus kalbėdavusi . Senolis, vakarais vis  jos veidą matydavęs lange, taip Elzė  keršijusi už pusvelčiui nupirktą mišką. Taip ir nesupratęs, kas beldžia į langą ar kriaušės šakos, ar Elzė, ar jo paties sąžinė, senolis liepęs kriaušę nupjauti. Beldimas nutilęs tik po senolio laidotuvių.
    Pro pavargusias namo  akis, pažvelgiu vidun, ten kur  galėjo stovėti stalas,  čirškia svirplys .... Lyg neseniai čia būtų krosnyje linksmai traškėjusi ugnis, kvepėję kepamais blynais, nukaukšėjęs senolis  į sodą obuolių ir čia vėl . sutikęs Elzę. Kad neišgazdinčiau  jų (čia liko  ir  Elzės įmintos pėdos) ir kad nesutrikdyčiau jų gyvenimų, tyliai  užveriu duris į praeitį. Grįžtu  į savo namus-visą kelią mane lydi svirplio čirškėjimas.