Skrydis [1dalis.]

Ingai, Ingai, Ingai. Skirsiu tau tiek, kiek norėsiu. Už draugystę. Gerbiu Tave.



Ir pats greičiausias paukštis negali pralenkti savęs.                  [Vietnamiečių išmintis]



                              1

Rytas. Įkyrus žadintuvas bene iš trečio karto pažadino miegančius, kiek vėliau – bambančius žmones Jono namuose.
-Kelkis, nagi.
Ilma nuskubėjo į vonią; šiandien jos laukė svarbi diena – susitikimas su motina, neseniai atvykusia į čia, Vokietiją.
Jonas, o dar kitų vadinamas Džonu, taipogi išsiriteno iš lovos. Jis atsistojo prie lango. Rytinis Hamburgas sunkiai alsavo po ilgos ir vėjuotos nakties.
-Kada atvyksta mama?
-Prieš pietus. Dar daug turiu padaryt...
Jis atėjo į vonią. Ilma dažėsi blakstienas, tuo pačiu metu nervingai kramtydama apatinę lūpą.
-Na, neskubėk, ramiai... Viskas bus gerai... Mes gyvenam puikiai, mama tikrai apsidžiaugs tai pamačiusi, - tarė Jonas ir apkabino ją per liemenį.
Ši mielai sumurkė.
-O tu? Nenorėtum bent šiandien nelėkti į tą darbą? Pabūtum su šeima... Aš net vaikų neleidžiu į mokyklą ta proga, kad atvažiuoja jų močiutė.
Jonas pasikasė pakaušį.
-Aš privalau lėkt į darbą. Na, skubėk, man reikia praustis.
Po gausių pusryčių Jonas nuėjo į savo vaikų kambarius. Erika miegojo kaip užmušta, jos šviesūs plaukučiai vos, vos matėsi iš po antklodės. Septynmetė neišgirdo tėčio žingsnių. Tomas atvirkščiai, iškart pribudo.
-Labas rytas.
-Tėti... – Jis paraudo ir nuleido galvą.
-Ką?
-Aš.. Aš vėl prisišlapinau į lovą.
Jonas giliai atsiduso. Tai tęsėsi jau keli metai.
-Na, Tomai, juk žinai, kad taip negražu? Kodėl naktį nenuėjai į tualetą?
Rudos berniuko akys stebėjo tėčio reakciją.
-Aš juk sakiau, kad bijau pabaisos... – Kimiu balsu išvebleno jis.
-Jokių pabaisų nėra... Sesė nebijo, o tu? Tomai, tau jau dešimt metų, negražu taip.
-Pažadu tėti, daugiau taip nedarysiu.
Jonas mielai nusišypsojo savo sūnui nepatiklia šypsena ir nuėjo atsisveikint su žmona.
-Lekiu. Paskambink, jei ką.
Ji greitai pabaigė gerti kavą ir pabučiavo jį.
-Na, sėkmės tau.
-Ir tau. Beje, Tomas vėl pridarė į lovą.
-Ech, tos pabaisos, - nusivylimo kupinu balsu tarė Ilma ir uždarė duris.
Jonas išlėkė į gatvę ir įsėdo į savo „Ford Focus“. Rytinė monotonija buvo jau įprasta, šeimyninis gyvenimas patapo nuobodus ir be jokios ugnies. Tik šiandien atvyksianti Ilmos mama įneš naujų vėjų į jų gyvenimą.
Kamščiai buvo milžiniški ir Jonas eilinį kartą vėlavo į darbą.
-Flegmos vokiečiai, - keiksnojo jis, stipriai maigydamas vairą.
Netrukus jis tolumoje jau matė Hamburgo kanalą ir savo darbovietę, kuri buvo visai netoli nuo ten.
-Sveiki, atleiskit, kad taip vėluoju.
-Sėskitės.
Ponas Majeris dėstė savo naująjį verslo planą, bet tai Jonui mažiausiai rūpėjo. Jis vis dar gyveno savo sapno nuotrupų akimirkomis; šią naktį košmarai kamavo kaip niekada.
-Džonai, - pasitaisė savo ūsus (turbūt dirbtinius) storulis, - tau teks ši užduotis.
Būtų buvę nemandagu klausti kokia, bet jis neišgirdo ir pradėjo išsisukinėt.
-Aš nelabai supratau, ką man reikės daryti.
-Na, tu keliausi į JAV.
-Hm...
-Tikslas aiškus visiems?
-Man ne, - ištarė vienas iš didžiausių stropiųjų, kuris taip dažnai Joną vadindavo ne Džonu, o Čonu. Jis toks jau buvo. Bet šį sykį jis išgelbėjo Joną iš nepatogios situacijos ir Majeris turėjo paaiškinti iš naujo.
-Džonas vyks į JAV, į vieną svarbiausių susitikimų, kuris padės pagrindus naujam verslui pradėti. Mes privalome tai padaryti... – Jis vėl pasitaisė ūsus. –Kadangi aš žinau, kad Džonas yra komunikabilus, tik ne visada punktualus, aš jį siunčiu į ten. O dar keli vyksite į Prancūziją, į Lurdą.
-Kada aš skrisiu į ten?
-Nesijaudink, mielas, mes tau pranešime. Dar neaišku. Tau tereikės dalyvauti susirinkime ir aiškiai išdėstyti šią informaciją, kurią tau dabar ir duosiu... – Jis intensyviai kuitėsi savo aplankaluose.
-Gali paklausinėti šio to. Tikiuosi, kad puikiai moki angliškai?
-Kuo puikiausiai, - užtikrino Jonas.
-Poliglotas! Vokiečių, Anglų, Prancūzų ir... Iš kur tu ten?
-Iš Lietuvos.
-Ak, šitaip! Lietuvos... Na, aišku. Ne tame esmė. O dabar, berniukai mano, skubame prie darbo, jo šiandieną – per akis!
Visi pakilo ir niurnėdami skubėjo prie darbų.
-Beje! Kitas susirinkimas rytoj dvyliktą valandą!
Vokiečiai buvo itin griežti ir punktualūs žmonės, o Jonui vėluoti tekdavo labai dažnai. Kai Majeriui jis bandydavo pasiteisinti kamščiais, šis atkirsdavo:
-Kelkis anksčiau, bet atvyk laiku!
Atėjo pietų metas. Dalis ofiso darbuotojų dingo į šalia esančias greito maisto kavinukes, bosai į restoranus, o Jonas, su keliais pažįstamais liko čia pat, biure. Jie užsisakė makaronų su vištiena ir apkalbinėjo Majerį.
-Prakeiktasis Majeris siunčia ir mane į Lurdą!
-Bet Jonas turės vykt į JAV, tai visai nenuskilo...
-Man tas pats. Atsibodo šita monotonija, gal bent ten bus kiek daugiau veiksmo, - prabilo jis.
-Ot tai šelmis! – Keistu akcentu sušuko vienas juodukas, kuris taip pat buvo imigrantas.
-Aš tave puikiai suprantu, - bekramsnodamas tušinuko galą kalbėjo Adolfas. –Marta kasdien šaukia dėl to, kad vėlai grįžtu namo! Prakeikimas, kai pagalvoji, dirbi, o dar negerai...
Adolfas buvo vienas geriausių Jono draugų čia, Hamburge. Jis pasižymėjo draugiškumu ir lėkštumu. Jis buvo toks kilniaširdis, tartum ištikimas senbernaras... Padarytų viską dėl savo šeimininko – draugo. Jis dažnai būdavo tylus, bet kai pasilikdavo su Jonu vienu du – parodydavo savo emocijas. Tai dažniausiai būdavo pyktis ant paties savęs, nusivylimas ir bejėgiškumo jausmas. Jis su Marta jau keleri metai niekaip negalėjo susilaukti vaikų. O Adolfui buvo jau dvidešimt aštuoneri.
-Tiesą sakant, nesuprantu, kam Majeris sumanė užmegzti santykius su amerikonais ir dar dėl tokių smulkmenų!
-Jis viską apmąstė. Man vis dalindavo mintis iš vienur ir kitur, klausė patarimų... Šis planas brendo visą pusmetį.
-Na, tai ir gerai. Gal neteks patirti nuostolių, kaip prieš kelerius metus, - pastebėjo Jonas.
-Oi, oi, neprimink! Tada, maniau, jau skrisim iš darbo visi.
Pagaliau jie gavo savo makaronus ir pradėjo pietauti.
Atėjo piko valanda. Mašinų spūstys keliuose visiems jau buvo įprasta, todėl retas kuris vairuotojas savo mašinoje neturėjo naujausio laikraščio su karščiausiomis naujienomis ar šiaip kokio užsiėmimo.
Jonas užsuko į prekybos centrą. Nupirko geriausio vyno, krevečių, daržovių, vaikams – linksmų formų šokoladinių saldainių. Jų finansinė padėtis buvo itin gera. Ir visa tai tik dėl nuostabaus jo darbo! Tokį buvo sunku gauti netgi vokiečiui, o ką kalbėt apie imigrantą Lietuvį. Žinoma, ir Ilma dirbo. Bet jos darbas nebuvo taip gerai mokamas ir toks sunkus. Ji dirbo redakcijoje, bet buvo šiek tiek keblu - Ilmai nepatiko vokiečių kalba ir ja ne itin dažnai kalbėdavo.
Nešinas pirkiniais Jonas įžengė į namus. Čia kvepėjo neseniai iškeptais firminiais žmonos sausainukais su cinamonu ir migdolais.
-Na, labas, - kaip visada draugiškai pasisveikino žmona ir dar tyliai pridūrė, - ji negali atsidžiaugti mūsų buto gražumu ir vaikų guvumu.
-Tėti! – Erika atbėgo ir apkabinusi jį mielai šyptelėjo. –Močiutė labai nori tave pamatyt...
Pagaliau Jonas įžengė ir į svetainę.
-Laba diena, - net nežinojo kaip pasisveikinti jis.
Jonui į akis iškart krito Ilmos mamos raukšlės. Jos buvo išvagojusios visą veidą. Moteris buvo paprasta ir žemiška. Jis, net pats nežinojo kodėl, tikėjosi rafinuotos poniutės, o čia, štai paprasta moterėlė, sumaniusi atlankyti savo dukrą.
-Na, Jonai! Aš labai džiaugiuosi už jus abu! Žinai, nusprendžiau aplankyt abi savo dukras. Joana, pripažinsiu, ne taip gerai gyvena toje mūsų Lietuvėlėje... O štai Ilma! Sakė, kad jai čia labai patinka!..
Ilmos mama buvo labai plepi moteris, bet ji visada kalbėdavo protingai ir su reikalu.
-Na, ar patinka čia jums?
-O taip... Hamburgas – nuostabus miestas! Man patinka jo didybė... Juk tai antras pagal dydį Europos uostas?
-Tikrai taip.
-Puiki vieta, puiki. Ideali verslui, pramogoms ir naujiems vėjams! – Ji linksmai suplojo rankomis.
-Mums irgi čia patinka. Jaukus miestas, tik kad labai daug žmonių...
-Čia juk pabuvojęs ir vienas didžiausių laivų? „Queen Mary II“? – Pasikasė pakaušį moteris.
-Na, kad jūs daugiau už mus žinote!
Pokalbis nebuvo visiškai nuoširdus ir atviras. Daug įtakos padarė amžius, laiko tarpas, kurį jie nesimatė.
-O kaip vaikai išaugę ir išgražėję... Nuotraukose visai kitaip. Maniau, kad bijos tokios senės! O Erika tokia draugiška, plepi... Į mane, - nusijuokė močiutė. –Tomas išvis auksas, o ne vaikas. Ramus, geras, mielas... Nors prie širdies glausk!
-Na taip, mamyt, vaikai mūsų tikri aukseliai, - pritarė Ilma.
-Aš parvežiau krevečių ir daržovių, pavaišinkim tavo mamą salotomis, - išsišiepė Jonas ir pasisodino ant kelių Eriką.
-Būtinai.
Ilma nuskubėjo į virtuvę.
-Na, o kaip tas tavo darbas?
-Sunkus, bet tikrai geras...
-Girdėjau, kad vokiečiai labai griežti...
-Taip ir yra. Jie tikrai geležiniai žmonės. Bet pripratau... Juk visi tokie patys...
-O kaip dėl kalbos?
-Lengva ta jų kalba! – Numojo ranka Jonas. –Nėra ką. Tik va, Ilmai sunkiau...
-Na, mano dukrelė visada tokia buvo. Žinai, negabi naujiems dalykams.
-O kaip jūs ten, Lietuvoje?
-Et, kad nėra net ką pasakot... Viskas po senovei. Tikrai, tas pats per tą patį, nieko reikšmingesnio, - liūdnai pasakojo uošvė, dairydamasi aplink.
-Mat kaip...
-Koks gražus paveikslas!
-Čia tėveliui padovanojo jo draugas Adolfas su gimtadieniu, - paaiškino Tomas.
-Adolfas? Ar tik ne pats Hitleris! – Pajuokavo močiutė.
Vaikai kaipmat pradėjo klausinėti, kas tas Hitleris.
-Manau, kad neturėsiu aliejaus! – Sušuko Ilma iš virtuvės.
-Tai padaryk su kitu, - atšovė Jonas.
-Na, pamėginsiu...
Vakarienė praėjo gana smagiai. Ilmos mama nusprendė čia paviešėti kokią savaitę, kad bent pajustų Hamburgo gyvenimo ritmą.

Praėjo kelios dienos. Ilmos mama jau buvo pradėjusi nervinti Joną savo bumbėjimu ir bandymu perauklėti jų vaikus. Mat Tomas per daug tylus ir atseit nemokės pastovėti už save, o Erika per daug plepi ir su tokiais vaikais niekas nedraugauja.
-Mama, toks jau jų būdas, nedaryk vaikams traumos, - vis kalbėjo Ilma.
Jonas sužinojo, kad į JAV skris birželio pabaigoje. Tai turėjo įvykti po keleto savaičių, todėl jis įtemptai ruošėsi ir nagrinėjo Majerio duotus aprašus.
Vieną vakarą, kai Ilmos mama jau miegojo, o vaikai irgi grimzdo į sapno karalystę, Jonas sėdėjo savo kabinete ir ruošėsi įvairias kalbas, jų fragmentus ir klausimus. Į kabinetą užėjo Ilma, nešina puodeliu arbatos. Ji atrodė pavargusi, bet laiminga, kad pasibaigė dar viena diena su jos motina. Nes tai jau tapo nepakenčiamu košmaru...
-Ką darai?
-Ruošiuosi susirinkimui JAV.
-Kokiam?
Jonas prikando apatinę lūpą. Jis visai pamiršo tai pasakyti savo žmonai!
-Aš tau nesakiau?
-Ko? – Nesuprato ji ir atsisėdo ant stalo krašto.
-Aš visai pamiršau per šiuos reikalus, tavo mamą...
-Na, na? Sakyk gi netempęs gumos.
-Mane siunčia į JAV. Po kelių savaičių. Ten turėsiu atstovauti susirinkime, kuris labai svarbus. Matai, daug darbo... Jis truks neilgai, savaitė – ir aš vėl Hamburge! – Pabaigė Jonas ir užsirūkė cigarą.
-Nuo kada tu rūkai?
-Ne esmė. Tai gaunasi spontaniškai.
-Aišku. Na, skrisk, man ne gaila... Tik nepervark, - švelniu, globėjišku balsu ištarė ji, pabučiavo į kaktą ir išėjo.
-Labanakt, - dar pridūrė Jonas, kai jo žmona jau buvo uždariusi duris.
Apskritai Ilma buvo labai miela ir supratinga žmona. Ji paguosdavo savo vyrą, padėdavo jam. Ilma pasižymėjo nuolankumu, ji buvo pasiaukojanti – tikra šeimos moteris, namų židinio kurstytoja. Jos grožis buvo sužavėjęs ne vieną vokietį, kuris, beje, buvo daug išvaizdesnis ir turtingesnis už Joną, bet ją ir šį vyrą siejo labai stiprus ryšys. Jų santuoka turėjo trukti iki mirties.
  Jis užvertė storą, žalią aplankalą ir susimąstė. Prisiminė save ir Ilmą prieš dešimt metų. Tada jie atvyko į čia ieškodami geresnio gyvenimo. Ji ant rankų laikė ką tik gimusį Tomą, jų mėnesinės pajamos buvo mažesnės už išlaidas, o vidiniai jausmai tiesiog spinduliuodavo baimę ir nepasitikėjimą savimi. Bet jiems nusišypsojo sėkmė ir Hamburgas šią porelę priėmė svetingai. Laikas slinko vis laukiant kažko geriau ir, kai jie pagaliau turi tvirtą finansinę padėtį, didelį butą ir neblogą vardą visuomenėje – jie vis dar laukia kažko. Laukimas susigyveno su jais, kaip ir jie susigyveno su laukimu. Nieko ypatingo...
Jonas užmerkė akis. Jis pervargo. Nusprendė eiti miegoti ir greitai jau gulėjo savo lovoje šalia žmonos, gerdamas į save pro atvirą langą sklindantį svetingo Hamburgo kvapą ir klausydamas kaip klejoja jo sūnus Tomas.
-Vėl pabaisos... – Liūdnai ištarė jis, apsivertė ant šono ir užmigo giliu, saldžiu miegu.
Sekančios dienos iki birželio pabaigos slinko lėtai ir nuobodžiai. Kai Ilmos mamai atėjo metas vykti namo – kilo milžiniška suirutė, visi, net ir mažieji zujo pirmyn ir atgal, šio, bei to.
-Man, Džonai, labai nepatinka, kad kelias dienas sprukdavai anksčiau iš darbo vien dėl uošvienės, - piktai dėstė Majeris, kandžiodamas lūpą. –Tai nėra gerai. Tikiuosi, kad Amerikoje neprikrėsi aibių, esi protingas vyras, kiek pastebėjau. Tik išnaudok tai. Kaip sekasi ruoštis?
Jonas susikišo rankas į kišenes.
-Na, neblogai... Tiesą sakant, sunkoka... Bet susitvarkysiu, juoba, kad tai dėl mūsų visų gerovės.
Majeris eilinį kartą pasitaisė ūsus ir pažvelgė pro biuro langą į Hamburgo kamšatį.
-Gerai, kad tai supranti.
Vakare, kai Jonas grįžo namo, jis vėl buvo pilnom rankom pirkinių. Šiandien nusprendė atšvęsti sėkmingai praėjusią Ilmos mamos viešnagę.
-A, čia tu, maniau, kad gydytojas... – Nervingai atšoko nuo durų Ilma ir pradėjo kraustyti pirkinius į vietas.
-Koks gydytojas?
-Eik, pažiūrėk, kas darosi vargšeliui Tomui... Net nežinau nuo ko taip. Karščio, rodos, neturi.
Jonas, atstūmęs nuo savęs sieną, į kurią buvo atsišliejęs, pasisuko eiti Tomo kambario link.
-Jis ne ten. Svetainėje.
-Aišku.
-Beje, kam sojų padažo? Vakar nupirkau dvi pakuotes.
Jonas lėtai įžengė į svetainę. Jo akyse kaipmat suspindėjo išgąstis ir baimė dėl savo sūnaus. Tomas gulėjo ant nugaros, buvo paraudęs ir išprakaitavęs, plaukai sulipę ir riebaluoti, o jis pats, valdomas konvulsijų, blaškėsi po kambarį savo didelėmis akimis ir paliegusiu balsu kliedėjo:
-Aš bijau... Mamyte... Aš bijau jų...
Jonas švelniai paglostė vaiko galvelę ir prisiglaudė prie jo savo kūnu. Tomas tiesiog degė.
-Kas nutiko? Ką tau skauda?
-M.. maan... Man baisu...
Vyriškis apsidairė aplink. Kambarys buvo šviesus ir jaukus, netoli berniuko sėdėjo jo sesė, o čia pat matėsi ir mama, zujanti virtuvėje.
-Ko tu bijai?
-Vorų, pabaisų... Kanda... – Jis pradėjo kasytis visą kūną.
-Šitai jis kartoja jau kelias valandas. Iš niekur nieko pradėjo. Nesuprantu, aš nematau jokio voro! – Linksmai skėstelėjo rankutėm Erika ir susirūpinusiu veideliu vėl įsistebeilijo į brolį.
Tuo metu pro duris įžengė ir gydytojas: aukštas, tamsiaplaukis, malonaus veido – tikras geruolis. 
-Laba diena, - aišku, vokiškai pasisveikino jis ir priėjo prie Tomo.
-Broli, nebijok, tai tik gydytojas, - vėl prašneko mergytė.
-Išeikite, prašau, aš noriu jį apžiūrėti.
Jonas paėmė dukrelę už rankos ir nusivedė į virtuvę. Ten iš tolo vaiko apžiūrą smalsiai stebėjo Ilma.
-Ar ką sakė? Ar labai blogai?
-Nieko nesakė.
Erika pradėjo žaisti magnetais ant šaldytuvo, o Jonas iš paniūrų stebėjo žmoną.
-Tikiuosi, kad jis greitai pasveiks, nes negalėsiu skristi į susirinkimą.
Ilma kiek patylėjo, apsidairė, ir tyliai „sušuko“:
-Bet tu ir savanaudis! Ne vaiko gerovė, o susirinkimai...
Jonas apsimetė, kad negirdi ir nuėjo į kabinetą pasiimti cigarų.
Ilma jau kurį laiką matė, kad jos vyras išgyvena nuovargio ir nusivylimo priepuolius; jis pasidarė apatiškas, kalbėdavo lakoniškai, nuo jo dvelkė ne jaunystės gyvybingumu, o nuobodumu ir rūpesčiu. O ir pats miestas jo nebedomino: kino teatrai, į kuriuos jau nebevaikščiojo, parkai, kuriais nesigėrėjo, nuostabūs tiltai ir pastatai, į kuriuos nebežiūrėjo... Visa, kas anksčiau buvo svarbu ir reikšminga, kas sukurdavo malonią ir jaukią aplinką dabar tapo bereikšmiais laiko įkaitais.
-Iš pradžių galvojau, kad tai gripo kliedesiai ar stresinė situacija, šokas... – Daktaro veidas apsiniaukė. –Bijau, kad jums reikia ne mano, o psichologo pagalbos.
-Ką? – Ilma išmetė iš rankų tą patį sojų padažą. –O... O kaipgi dabar? Ką man su juo tokiu daryti?
-Visų pirma - mylėti! Matau, kad jūsų šeimoje visi labai abejingi ir šalti. O šis berniukas jautrus, reiklus, patetiškas... Sprendžiant iš jūsų akcento, esat ne iš čia.
Ilma pamąstė ar tai turi reikšmės.
-Na, bet kas?
-Nieko, taip... Tai šioks toks rodiklis ir vaiko psichologijai.
-Bet mes jį į čia atsivežėm vos kelių mėnesių!
Gydytojas sutriko. Jis pažvelgė į nurimusį berniuką, po to – į Ilmos akis.
-Na, nesvarbu tada.
-Tai ką man toliau daryt? – Kiek patylėjusi paklausė motina.
-Aš jam suleidau vaistų. Jei ką – kvieskit. Dabar turiu keliaut. O dėl tolimesnių veiksmų... Jau viską pasakiau.
-Būtinai, - užtikrino Ilma, nors net nesiruošė savo vaiko vesti pas psichologą.
Kai daktaras išėjo, ji pamatė, kad tarpduryje stovėjo ir šypsojosi Jonas.
-Sakiau, kad šitie daktarai nepatikimi... Vokiečiai, mat. Aš neturiu net ką pasakyti. Šneka kažkokias nesąmones.
-Brangioji, jis teisus. Mūsų Tomo problemos ne sveikatoje, - žvaliu balsu ištarė Jonas ir apkabino ją.
-O aš netikiu! – Ištrūko iš jo glėbio Ilma.
-Mamyte, reikia tikėti daktarais, - prabilo Erika, kuri iki šiol įtemptai klausėsi pokalbio.
-Gerai. Marš miegoti. Jau vėlu... – Ilma kiek palūkuriavo ir dar pridėjo, -Aš miegosiu čia, ant sofos, kai atsikels, būsiu šalia.
Jonas nusliūkino į savo kambarį ir lėtai uždarė girgždančias duris.
-Sakiau, kad suteptum, - suburbėjo Ilma.

Atėjo birželio pabaiga. Iki skrydžio į JAV liko vos para. Tomas daugiau nebesielgė keistai, nebeklejojo, ir psichologų ar pediatrų daugiau neprireikė. Ilma tapo žvalesnė ir linksmesnė, ji buvo pasiryžusi išleisti vyrą į svarbią kelionę su šypsena veide, kad jis ją ten prisimintų gražią ir mielą. Tokią jis ją ir prisimins. Tuo neabejojo niekas.


 




                                                                  2



-Na, išvykstu jau ryt vakarop. Būk gera, sukrauk man drabužius.
Ilma nuskubėjo atlikti to, ko paprašė jos vyras.
Jonas nusprendė nuvažiuoti pas vieną pažįstamą ir nusipirkti bambuko ūglių – švelnaus gardumyno, taikomo ir Europietiškoje virtuvėje.
Hamburgas šį vakarą atrodė kaip niekada ramiai ir paslaptingai. Automobilių buvo kiek mažėliau, o kai jis pasiekė savo draugo namą, esantį nuošalesnėje vietoje, pasirodė, kad pateko į visišką ramybės oazę.
-Sveikas.
-O, Džonai! – Linksmai pašoko jis, nusivalė riebaluotą ranką ir pasisveikino. –Žinai, čia kepu šį bei tą, po dešimt minučių atvažiuoja daug svečių į mūsų namus!
-Tai aš tau turbūt trukdau?
-Ne, sėsk, papasakok, kaip sekasi.
-Rytoj darbo reikalais skrendu į JAV...
-O, tai atėjai manęs atlankyti, taip?
Jonas pasijautė nepatogiai. Ir sugalvojo, kaip išsisuks.
-Taip, norėjau pamatyti tave.
-Gal liksi ir tu vakarienei? – Sušuko jis jau iš kito namo galo.
-Kad gal ne, žinai, skubu ir aš...
-A, vaikai, šeima! Taip, taip, mielas drauge, suprantu.
Jonas kelis kartus patrypčiojo vienoje vietoje ir suvaidino:
-Beje, vos nepamiršau! Žmona prašė jaunų bambuko ūglių.
-O, dievinu tavo žmoną. Ji turi gerą skonį! Tikra kulinarė, o gal ir gurmanė... – Pakėlė antakį jis ir apvertė kepsnius.
-Na taip, laisvalaikiu paeksperimentuoja...
-Įsidėk pats į maišelį, stovi štai ten, trečiame nuo kairės stalčiuje. Bet jie jau apdoroti, nieko tokio?
-Nieko, nieko, - atsakinėjo Jonas, kraudamas į maišelį ūglius. –Kiek bus iš manęs?
Jo draugas neramiai apsižvalgė ir, kiek pamąstęs, tarė:
-Am... 15 eurų... Nepyk, drauguži, duočiau už dyką, bet žinai, visiems šiais laikais sunku!
-Žinau, žinau, - vėl sudubliavo žodį Jonas, traukdamas pinigus.
-O be to, tai brangus dalykas, o dar ir daug prisikrovei! – Temperamentingai sušuko jis ir skėstelėjo rankomis.
-Še. Ačiū tau labai, skanių kepsnių!
-O, ačiū tau... Palauk, tuoj grąžą dar duosiu!
-Pasilik sau, - linksmai mirktelėjo Jonas ir nuskubėjo namo.

Atėjo laikas vykti į naująjį tarptautinį Hamburgo oro uostą. Jis buvo tolokai, kelionė varginanti ir sunki, todėl Jonas nusprendė vykti vienas ir nevarginti nei žmonos, nei vaikų.
-Ar vaistus pasiėmei?
-Pasiėmiau.
-O dantų šepetėlio nepamiršai?
-Ne.
-O antiperspiranto?
-Brangioji, - kiek pyktelėjo jis, - jei ką ir pamiršau, tai galėsiu nusipirkti ten.
-Gerai... – Ji sukosi kaip vijurkas, slankiojo nuo vieno kampo į kitą. –Paskambink, kad tik nusileis lėktuvas. Pranešk, informuok...
-Būtinai.
Tomas stovėjo susikišęs rankas į kišenes ir tyliai stebėjo tėtį.
-Na, būk protingas ir nepamiršk ką tau aiškinau aną dieną apie pabaisas, gerai?
-Gerai...
-Lik sveikas, - tėtis pabučiavo sūnų, o šis atsakė tuo pačiu.
-Iki, dukryt.
-Iki, - apsivijo tėtį aplink kaklą Erika. –Parvežk man amerikietiškų saldainių!
-Parvešiu, parvešiu.
Jonas dar kartą pažvelgė į vaikučius ir pabučiavo žmoną.
-Lik sveika. Pasiilgsiu...
-Aš irgi pasiilgsiu. Sėkmės.
Atsisveikinimai baigėsi ir Jonas privalėjo paskubėti, jeigu nenorėjo pavėluoti.

Štai jis jau sėdėjo lėktuve, o širdyje kirbėjo jaudulys. Kaip jam seksis Amerikoje? Ar nesusimaus ir ar nenuvils Majerio?
-Sveiki, būsime kaimynai! – Sušveplavo kažkas prancūziškai.
-Labas vakaras, aš Džonas, - svetingai ištiesė ranką jis ir apsidžiaugė, kad nereikės sėdėti šalia įkyraus senio ar rafinuotos poniutės.
-Aš esu Leonas, malonu susipažinti.
Vyriškis buvo panašaus amžiaus, kaip ir Jonas, linksmų akių ir šiaip neblogai nusiteikęs, energingas, neieškojo žodžio kišenėje ir mokėjo pralinksminti, bei palaikyti pokalbį, nors ir matė, kad Jonas prancūziškai kalba ne geriausiai.
-Jūs vokietis?
-Tiesą sakant, aš lietuvis. Bet gyvenu Vokietijoje.
-O! Kaip lietuvis, jūs dar labai gerai kalbat prancūziškai.
Jonas nusišypsojo:
-Na, ačiū, nors man šia kalba bendrauti sekasi sunkiausiai.
Po kelių minučių jie jau įsitraukė vos ne į debatus, kalbėjo įsikarščiavę ir pažerdami vienas kitam vis svaresnių argumentų, kad apgintų savo nuomonę. Po pusvalandžio vyrai pradėjo vienas kitą tujinti.
-O tu turi žmoną ar vaikų?
-Turiu ir žmoną, ir vaikų... Du vaikus, - patikslino Jonas.
-O, tai smagu!
-O tu?
-Na, aš... Aš kaip aš. Vedžiau prieš penkerius metus, o išsiskyriau prieš dvejus ir dabar esu vienišas. Gyvenu viengungio gyvenimą, nors man jau trisdešimt ant nosies!
-Kokia katė perbėgo jūsų vedybinio gyvenimo kelią? – Pasidomėjo Jonas.
Leonas atsiduso ir nunarino galvą. Po ilgos pauzės prabilo:
-Ji buvo labai jautri... Menininkė. Tapydavo ištisas dienas ir naktis. Mes beveik nebendravom! O aš – verslo žmogus. Ir po kelių bendro gyvenimo metų ji man pareiškė, kad nori skirtis... – Leonas sudvejojo, bet tęsė. –Ji susirado kitą. Kažkoks dizaineris. Ir ne šiaip... O interjero dizaineris, mat. Pasijaučiau kaip paskutinis kvailys!
-Aš irgi taip pasijausčiau, - bandė paguosti, bet nesėkmingai Jonas.
-Mylėjau aš ją labai... Bet supratau, kad mylėti ne kiekvienas gali. Taip pat ir aš. Verslas daug svarbiau. Aš keliauju po pasaulį, o mano verslas tiesiog klesti. Ko man daugiau reikia? Vienos nakties nuotykių pakanka, - šelmiškai mirktelėjo akį jis ir Jonas pasijautė nepatogiai dėl perdėto atvirumo.
-Gal ir logiška. Bet man šeima – jaukus lizdelis, į kurį sugrįžtu po darbo. To neatstos nei kačiukas, nei šuniukas, - nusikvatojo Jonas ir nužvelgė stiuardesę.
-Kas tiesa, tas ne melas! – Paskandavo Leonas ir atsižiovavo. -Na, aš jaučiuosi pavargęs, tu nieko prieš, kad nusnūsiu?
-Ne, nieko, gal ir man reiktų...
Bet Jonas negalėjo užmigti. Jis mąstė, kokia tvirta jo santuoka? Kieno laimė yra santuokos pagrindas? Kartais jam kildavo įvairiausių minčių dėl neapsakomai sunkių šeimyninio gyvenimo etapų. Kartais jis norėdavo pabūti vienas ir pabėgti nuo vaikų problemų, nuo žmonos atidžių žvilgsnių... Jonas norėjo pabėgti net nuo savo darbo, kuris kartais taip vargindavo. Bet teko gyventi ir dirbti, nes taip daro VISI.

                                3


Skristi lėktuvu Jonui buvo nuobodu ir nepatogu. Maža to, jis pradėjo jausti kažkokį svilėsių kvapą. Nusprendė paklausti stiuardesės:
-Atsiprašau, kodėl čia taip dvokia? Lyg kažkas degtų?
Stiuardesė sutriko ir apsidairė:
-Jums gal taip tik atrodo. Niekas daugiau nesiskundė. Būkite ramus, čia gal tik jums pasirodė, - „nuramino“ ji.
Jonas taip pat apsidairė. Aplink beveik visi žmonės miegojo arba snaudė. Žinoma, kurgi jie užuos! Jis vėl pasikvietė stiuardesę ir šį kartą prabilo piktesniu tonu:
-Klausykit, aš nesu kvailas. Kas čia per kvapas? Juk beveik visi aplink miega, užtat jie ir neužuodžia! Prašau manęs nekvailinti, aš suaugęs vyras ir puikiai suprantu, kad kažkas čia dvokia.
-Pone, jeigu jūs dėl to jaučiate diskomfortą, aš galiu suorganizuoti jums kitą sėdėjimo vietą.
Jonas įpyko. Stiuardesė kalbėjo su juo lyg su mažu vaiku ir netgi pati apsimetė kvaila. Todėl jis nenurimo:
-Nekvailinkite manęs ir savęs. Kas čia yra?
Keli žmonės pradėjo dusti ir springti, taip prisikeldami iš miegų. Prasidėjo niurnėjimai ir bambėjimai.
-Gerai, jums – pasakysiu. Įvyko gedimas. Manoma, kad kažkas užsidegė krovinių skyriuje. Mes darome viską, ką galime.
-Tai reiškia, kad nedarote nieko, taip?
-Ne, ne. Nepulkite į paniką ir niekam nesakykite. – Stiuardesė vėl nervingai apsidairė. –Viskas bus greitai sutvarkyta, pakentėkite truputį.
Ji nuėjo. Jonas atsigręžė į Leoną. Šis miegojo kaip užmuštas. Netrukus kvapas pasidarė beprotiškai aitrus ir Jonui pasirodė, kad patalpa prisipildė dūmų. Lėktuvas kelis kartus įtartinai sudrebėjo ir mažos mergytės pradėjo verkti.
-Tai tik oro srovės, - ramino save jis pats.
Prasidėjo tikras sąmyšis. Suaugusios moterys, pasikvietę stiuardesę klausinėjo, kas čia darosi, mažesnės mergaitės puolė į paniką ir rėkė:
-Mamyte, mes mirsim!
Išgirdę šūkalojimus, atsikėlė ir kiti miegojusieji.
-Kas čia per erzelynė! – Sušuko prancūzas.
-Gedimas, - ramiai atsakė Jonas. –Jie mus kvailina, sako, kad viską greitai sutvarkys.
-Na jau... Niekada dar taip nebuvo nutikę. Kas čia per kompanija, kas čia per lėktuvai...
-Aš bijau.
Leonas pažvelgė Jonui į akis. Šis prisipažinimas buvo nebūdingas vyrui.
-Ak, mano mielas lietuvi... Aš irgi ne itin maloniai jaučiuosi. Žinai, gedimai visokie tokiame aukštyje!.. Košmaras.
Jonui pasirodė, kad jo draugas išliko keistai ramus ir, rodos, tuoj vėl padės galvą ant pripučiamos pagalvės ir užmigs.
Stiuardesės lakstė kaip pašėlę, kiti jau balsu klykė ir verkė, kai lėktuvas pradėjo stačiai vartytis.
-Kas gi čia darosi? Jie man sumokės už patirtą stresą! – Visai įpyko Leonas.
Jonas vėl pasikvietė stiuardesę:
-Ar jau viskas? Mes žūsime?
Jos akyse matėsi išgąstis ir neviltis.
-Nieko negaliu pasakyti. Lėktuvas tapo nevaldomas.
Jonas, išgirdęs šiuos žodžius, pažvelgė į mažos mergaitės, sėdinčios visai netoli jo, akis. Ji sėdėjo mamai ant kelių, bailiai dairėsi aplink, retkarčiais pasitrindavo akutes, paraudusias nuo dūmų ir lėtai timpčiojo lūpą.
-Mes tuoj būsim namučiuose, - aiškino mergytei jos mama, iš kurios akių tryško ašaros. Ji glostė savo dukrelę ir vokiečių kalba vis ramindavo ją.
Mergytė nepratarė nė žodžio. Ji gaudė akutėmis stiuardesę, kitus žmones, verkiančius vaikus, pastebėjo ir Joną. Jis jai nusišypsojo. Mergytė neatsakė tuo pačiu, bet toliau spoksojo į jį.
-Kur apsaugos priemonės? Kas čia darosi?! Oro, oro! – Šaukė kažkoks ūsuotas storulis.
-Pone, prašome nekelti panikos.
-Panikos? Kokios dar panikos! Jūs nežinote, kas aš toks esu, jūs nežinote, kiek aš uždirbu! Man priklauso viešbučių tinklas!
-Užsikišk tu, bajore! – Sušuko viena provincialė storulė ir metė į jį vėmalų pilną maišelį.
Kilo baisi panika ir klyksmai peraugo į lakstymus, raudas, maldas.
-Stiuardese, kiek mums dar liko gyventi? – Paklausė Jonas, neatitraukdamas akių nuo gražuolės mergytės.
-Pasakysiu tik jums. Mūsų lėktuvas tuoj turėtų smigti į žemę. Deja, nieko negalime padaryti. Taip sakė ir pats pilotas. Išlikite blaivaus proto bent šias kelias minutes ir nepabloginkite padėties.
-Ačiū, - padėkojo Jonas ir pamąstė, ką dabar turėtų jausti ta pati stiuardesė? Kai ji beveik tiksliai žino, kiek ji dar bus gyva? Kai ji mato besiblaškančius ir žino visų jų likimus? Visgi jos darbas velniškai sunkus.
Jonas užsimerkė. Jis pagalvojo apie savo šeimą... Paskutinį kart. Prisiminė vaikystę... Paskutinį kart. Paspaudė Leonui ranką... Paskutinį kart.
-Buvo malonu bendrauti su tavimi mūsų mirties valandas, - juokdamasis pasakė Leonas.
Jonas juoktis nebenorėjo. Jis ramiai ir lėtai užsimerkė, laukdamas mirties. Niekada iki šiol jos nebijojo, bet dabar, kai jautė jos alsavimą į kaklą, suprato, koks brangus yra kiekvienas gyvenimo trupinėlis.
„Kiek gali tęstis šis košmaras? “ – klausė jis savęs, kai aplink buvo vien visiškos katastrofos ištiktųjų riksmai, o iš galo girdėjosi:
-Degam, degam!
Įvairiausios kalbos klykė savo mirties balsu. Bet Jonas stebėjo tik mažą vokietę, kuri vis dar žiūrėjo išplėtusi akutes ir baugščiai slėpėsi po mamos ranka, glausdamasi prie jos.
Staiga visi pajuto, kaip lėktuvas, kuriame jie sėdi, pradėjo milžinišku greičiu lėkti žemėn.
-Viskas, - sušnibždėjo Jonas lietuviškai ir, dar pažvelgęs į jau užsimerkusią ir ausis užsidengusią mergytę, paslėpė savo galvą rankose.


                                           
                                                            4


Tos paskutinės kelios sekundės prabėgo lyg viena šimtoji ir Jonas net nepajautė, kaip atsidūrė kažkur, krante. Pasirodo, jie nukrito visai prie pat Amerikos žemyno krantų, taigi ir katastrofa nutiko, kai lėktuvas jau buvo netoli savo tikslo.
„Nejaugi mes blaškėmės lėktuve ištisas valandas? “ – klausė savęs Jonas.
Kai jis pramerkė akis – buvo šviesu. Aplink visa kas liepsnojo arba skendo vandenyje ir jis visiškai nesuprato, kur randasi. Po kelių minučių jis pradėjo matyti vieną, paskui antrą, o tada ir visą krūvą lavonų, plūduriuojančių vandenyje arba ant kranto. Kelios dejonės ir viskas.
Jonas jautėsi kaip sulaužytas, nejautė kojos, bet jautė kraują ant savo galvos. Jis drebančia ranka perbraukė per plaukus. Taip ir buvo – galva sutalžyta nežinia kaip ir su kuo.
Jis nusprendė nušliaužti iki kranto ir vilktis juo ieškoti pagalbos. Tik prieš tai dar pažiūrės – gal yra daugiau gyvųjų?
Štai jis pamatė vaikišką kūnelį, visai šalia jo. Atvertė jį ir siaubingai išsigando – ten buvo toji pati mergaitė, tik dabar ji alsiai šaukėsi mamytę ir kruvinom rankutėm minkė smėlį.
-Einam, aš tau padėsiu, - net pats nežinodamas kodėl taip ištarė, paragino Jonas ir paėmęs ją ant kupros, keliais nušliaužė tolyn.
Skausmas buvo nepakenčiamas. Rodės, kad jį visą kažkas išdraskė į šimtus gabalų, o dabar jie susilipdė ir visur atsivėrė šimtai žaizdų. Jis pažvelgė į savo pilvą. Didelė žaizda žiojėjo per pusę šono ir pasibaigė viršutine pilvo dalimi. Kojų jau beveik neskaudėjo, bet jis nerizikavo ir nebandė atsistot. Mergaitę nešti buvo ypatingai sunku, mat ji muistėsi ir verkšleno, o galiausiai, kai nurimo, įsikniaubė į Jono nuplyšusių kruvinų marškinių apykaklę ir tyliai kūkčiojo. Vyrui buvo jos neapsakomai gaila.
-Koks tavo vardas, mergyt? – Paklausė jis, pro sukąstus dantis.
Ši iškart atsakė:
-Ema...
Jonas slinko toliau ir, kai buvo taip toli nuo įvykio vietos, kad net liepsnų nebematė, išgirdo atskrendant sraigtasparnius, atvažiuojant greitosios pagalbos mašinas.
„Velniava“ – pamąstė jis sau tyliai, bet nusprendė, kad nepasiduos, o grįžt atgal tikrai negrįš.

Taip, kęsdamas didžiulius skausmus ir šaltį, jis šliaužė kilometrą po kilometro, kol atsidūrė prie kažkokių miškų.
-Čia aš tave ir apžiūrėsiu, mažyle Ema, - globėjiškai tarė jis, bet mergaitė, blogai supratusi jo žodžius ėmė spiegti.
-Ššš... Kur skauda?
Ji tylėjo. Matyt, kad buvo visai nedaug sužeista. Tikras stebuklas!
Tada Jonas pagalvojo, kad galbūt ir jos mama sužeista? Galbūt ji irgi turi daug vilties išgyventi, bet sielvartas, kad neranda savo dukrytės, aižo jos širdį?
-Kur tau skauda? Aš nugabensiu tave pas mamytę.
-Pažadi? – Nusišypsojo ji ir atsirėmė į Jono pilvą.
Jis suklykė iš skausmo.
-Pažadu...
-Man skauda galvytę ir rankutes. Daugiau nieko.
  Jonas apžiūrėjo jos galvą. Keli guzai. Nusprendė, kad vidinis kraujavimas jai negresia ir apžiūrėjo rankutes. Viena jų aiškiai buvo lūžusi, o kita – tiesiog smarkiai apibraižyta ir apdaužyta. Jonas nulupo storą medžio žievę ir padarė įtvarą, panaudodamas savo marškinius.
-Štai.
Gūdi naktis leido jiems pailsėti. Jonas, pašliaužiojęs aplink, rado uogų. Priskynė keturias rieškučias ir tikėjosi, kad jos nenuodingos. O ką daugiau bedaryti?
Ema, suvalgiusi uogas ir pareikalavusi vandens, kurio jie neturėjo, užmigo. Miškas šią naktį jiems buvo svetingas, ir nepaisant nemenkų šalčių, vabalų, skausmo ir alkio, jie jautėsi visai gerai.
Paryčiais Jonas ėmė raičiotis iš skausmo. Žaizda pasidarė beprotiškai skausminga visiems prisilietimams. Jis pabandė atsistoti ant kojų. Pavyko. Nusprendė nustatyti savo sužeidimus ir jų stiprumą: jautė, kad buvo išnarintas petys (štai kodėl taip skaudėjo, kai nešė Emą), sulaužytas pirštas arba du (pats gerai nesuprato) ir prakiurdytas pilvas. Visa kita buvo sveika.
Jis atsigulė ant samanų ir žvelgė į miško proskynas, kurios taip svetingai „kvietė“ užeiti, švelnaus vėjo linguojamas šakeles, skruzdėlių pilnus tarpus ir tarpelius, jųjų pačių nežymiai išmintą takelį.
Ema pradėjo dejuoti:
-Kas yra?
-Skauda rankutę...
-Pakentėk truputį. Ar galim eiti toliau?
Ji atsistojo, kaip tikrai suaugėlė sveikesniąja ranka pasitaisė rudus plaukučius, apsižvalgė aplink ir tarė:
-Einam.
Jie ėjo pro miškus, o vėliau – laukus. Troškulys buvo nežmoniškas ir Jonas nežinojo, kiek dar ilgai jie taip slankios nežinomų žemių pakampėm, kaip benamiai šunys ieškodami nors truputį kažko valgomo, o labiau už viską trokšdami vandens.
Atėjo vakaras. Ema ištisai skundėsi, verkšleno, o Jonui buvo ne ką lengviau. Jis negalėjo jos nešti ant kupros, nes nežmoniškai skaudėjo pečius, negalėjo nešti ir rankomis, nes ji trynėsi į pilvą, kuriame esanti žaizda vis labiau kėlė diskomfortą ir žvėrišką skausmą.
  Jonas atsisėdo ant sausos žolės.
-Aš taip pavargau! – Sudejavo mažylė.
Jis apsižvalgė aplink. Vieta buvo niūri ir laukinė.
-Žiūrėk! – Sušuko ji.
Rankose mergaitė laikė seną kaulą, kuris buvo anaiptol ne iš mažųjų ir labai keistų formų.
Tai buvo didelė diplodoko (augalėdžio dinozauro, gyvenusio vėlyvosios jūros laikotarpiu) stuburinė dalis.
-Čia tai bent, - pavartė rankose radinį Jonas ir išsišiepė. –Ar tu žinai, Ema, koks tai retas dalykas! Aš apie juos skaičiau knygoje! – Kaip mažas vaikas džiaugėsi jis. –Jie greitai bėgiodavo sausuma, taip, būtent šie dinozaurai! Man pasakojo tėtis...
Jis apžiūrėjo dar atidžiau, bet mažai ką tesuprato.
Mergaitę užvaldė manija ieškoti ir rasti daugiau kaulų.
Deja, bet ji, po ilgo ieškojimo, nerado nieko panašaus į dinozauro kaulus.
Jonas nusprendė eiti toliau – čia jie nakvoti tikrai negali.
Nors jėgų buvo labai mažai, bet jie priėjo kažkokį apleistą uostą.
-Tikėkimės, kad čia bus žmonių, - bejėgiškai ištarė Jonas, nors jo akyse vilties jau nebuvo.
Jie pamatė tuščią dėžę, apvertė ją ir atsisėdo. Aplink buvo keli pastatai, kurie atrodė apleisti ir beverčiai, tolumoje matėsi kelios aprūdijusios bačkos; čia smirdėjo benzinu ir dar velniai žino kuo.
-Ei! Ei jūs! – Sušuko kažkas Jono ausiai neįprasta anglų kalba.
Ema krūptelėjo ir išsigandusi paslėpė veidą Jono pažastyje.
Iš už pastato pasirodė senyvo amžiaus vyrukas; jis buvo nešinas dar viena tuščia dėže, atrodė nesiprausęs ir nesišukavęs.
-Ką čia veikiat?
-Na... Mes ieškom pagalbos. Nutiko katastrofa.
-Aha, - atidžiai žvelgdamas ir laikydamas už danties užkištą liežuvį ištarė jis. –Tai sakot katastrofa? Kokia katastrofa?
-Lėktuvas sudužo.
Vyriškis iškart suprato:
-Iš Hamburgo? Jūs gyvi! Einam, pavalgydinsiu.
Emos akys sužybsėjo, kai suprato, kad jiems kažkas padės.
-Ar labai sužeisti? – Dar paklausė nepažįstamasis, vesdamas juos į šalimais esančią užeigą.
-Mergaitei turbūt lūžus ranka, o aš beveik sveikas. Na, tik pilvas... – Jonas atidengė marškinius.
-O... – Vyriškis pasišlykštėjo žaizda.
Visi trys jie ėjo dar apie kilometrą. Nepažįstamasis nusprendė panešti Emą, nes ši buvo jau visai nusibaigusi.
-Ką čia turi? – Paklausė jis Emos.
Mergaitė nesuprato ir paprašė Jono, kad išverstų.
-Ji turi dinozauro kaulą.
Vyras nusikvatojo:
-Matyt, ir galvos sužeistos, - storžieviškai pridūrė.
Galą kelio jie ėjo tylėdami, tik Jonas vis paklausdavo, kur jie randasi, kas čia per statiniai, kas tose dėžėse ir panašiai. Kai priėjo aplūžusią, medinę „Užkandinę“, vyriškis prapliupo kalbėti:
-Čia duos jums nemokamai pavalgyt, atsigert, yra net prastos išvaizdos dušas. Aš paskambinsiu paieškų tarnybai, jie jus paims ir suteiks visokeriopą pagalbą... Bet koks stebuklas, kad išgyvenote! Ir dar taip gerai atrodot, ir taip toli nuėjot..! Stebuklas, - vis kartojo jis.
Jonas sunerimo. Jis nenorėjo, kad į čia atvyktų daugiau pagalbos iš miesto. Jam būtų buvę sunku paaiškinti, kodėl jis atplėšė mergaitę nuo mamos ir pasiėmė ją į tokią rizikingą kelionę, kai galėjo palikti ten, laukti pagalbos.
Užkandinėje smirdėjo papuvusiais kiaušiniais. Čia žmonių nebuvo, tik viena šeimininkė valė grindis.
-Laba diena.
Ji piktai dėbtelėjo į svečius, matyt - nelaukė.
Moteris, greitai išsiaiškinusi, kas jie tokie, nuskubėjo pašildyti sriubos ir vištienos.
Vidus buvo kiek gražesnis nei išorė. Ant sienų kabėjo bemaž penki neskoningi piešiniai, ant stalų stovėjo po tuščią vazą, o virtuvę nuo pagrindinės patalpos skyrė medvilninė užuolaida.
Jonas, kol maistas šilo, nusprendė nusiprausti. Jo pavyzdžiu pasekė ir Ema. Dušas buvo surūdijęs, vanduo bėgo labai šaltas arba labai karštas, retkarčiais visai dingdavo.
Kai sutemo, jie pradėjo valgyti. Maistas buvo tiesiog šlykštus – vimdantis ir taip tuščius skrandžius, o sriuboje jie rado neaiškios kilmės plaukų. Bet suvalgė viską iki paskutinio lašelio.
Po vakarienės Jonas paprašė šeimininkės švarios marlės ir vandenilio peroksido, kad galėtų išsiplauti žaizdą, susitvarstyt. Tą patį reikėjo padaryti ir su Ema, kuri, jautėsi jau visai gerai.
-Kaip jūs taip toli nusigavot? Juk pranešė per žinias, kur nukrito lėktuvas... Čia kilo baisus skandalas! – Šveplai kalbėjo šeimininkė.
-Kažkaip atšliaužėm.
Ji pakrutino lūpas tartum žiurkėnas. Ant tamsių ūselių matėsi prakaito lašai.
-Jūs laimingieji! Sakė, kad gyvi liko tik devyni žmonės... Dar du iš jų buvo labai sunkiai sužeisti ir mirė ligoninėje... O penki dingę be žinios! Tai štai, du iš jų matau, - išsišiepė ji ir pademonstravo savo šleivus dantis.
Jonas nekantriai laukė akimirkos, kai galės sprukti iš čia. Jis net neketino keliaut į ligoninę ar dar kur kitur. Tik dėl Emos abejojo...
Kai šeimininkė nuėjo į kiemą, jis išdėstė mergytei savo mintis.
-Bet kur mes keliausim... – Liūdnai tarė ji.
-Nebijok, rasim kur! Tai kaip?
Ji sutiko ir po kelių minučių, Jonas jau sėdėjo su krepšiu negreitai gendančio maisto, vandens ir dviem šiltais užklotais, rastais sandėly.
-Bet juk vogt negražu! – Sušnibždėjo Ema ir papūtė lūpas.
-Mes tik pasiskolinom, - linksmai ištarė Jonas ir, dar nugriebęs nuo stalo vandenilio peroksido, pasileido pro galines duris į kiemą.
Buvo visiškai tamsu. Ema išpūtė akis ir kaip katė, tyliai ir baugščiai apsidairiusi, movė priekyje savo draugo.
Jie „skuto“ pro dideles bačkas ir sandėlius, betoninius gabalus ir žvyro krūvas, darbininkų gaujas ir pavienius žmones.
-Ei, palaukit, juk pagalba tuoj atvyks! – Rėkė nežinia iš kur prie geležinių vartų atsidūręs tas pats nepažįstamasis.
Jonas greitai prašoko pro vartų viršų, Ema pralindo pro skylę, ir jie jau ramiau keliavo tuščiom gatvėm, apleistais rajonais.

-Kur mes miegosim? – Pravirko ji, kai jau sėdėjo ant suoliuko, tvankioje autobusų stotyje.
-Paėjėkim dar kiek nuo šitų nelankomų vietų ir pamatysim.
Netruko, ir jie jau sėdėjo, susisupę į pledus, po aukštu medžiu.
-Nešalta?
-Šalta, - suzirzė ji.
Jonas apkabino mergytę ir davė jai savo pledą. Didelės, dėkingumo pilnos akys matėsi net tamsoje.
-Aš vėl noriu valgyt...
Jis ištraukė kietą bandelę ir davė jai.
-Ačiū.
Netrukus jie užmigo. Buvo baisiai nepatogu, bet vis geriau, nei miške.
Naktį Jonas pribudo. Jis žiūrėjo į giedrą žvaigždėtą dangų, šildėsi šalia mažosios Emos ir galvojo, kaip per kelias dienas pasikeitė jo gyvenimas, kaip žlugo planai ir visas pasiruošimas susirinkimui... Dabar jis klajoja nepažįstamomis vietomis, globoja mažą mergytę ir nėra tikras dėl savo veiksmų. Vienintelis klausimas „kas bus toliau? “ kamuoja jį dabar, sėdint po aukštu medžiu.
Jonas susigūžė iš šalčio. Pažvelgė į miegančią Emą (akys jau buvo pripratę prie tamsos) ir paglostė jos galvelę. Gera, kad nesi vienišas savo gyvenimo kely.



                                                      5

Išaušo. Medis, prie kurio glaudėsi Ema ir Jonas dabar atrodė daug plikesnis ir vos tik vyras pramerkė akis – pašoko. Aplink vis pravažiuodavo viena, kita mašina ir jiems čia buvo nesaugu.
-Ema, - tyliai pakvietė ją vardu Jonas.
Mergaitė sukrutėjo, bet nenubudo.
-Kelkis, Ema.
-Ką? – Sutriko ji.
-Kelkis, sakau, miegale... Turim keliaut toliau.
Ji atsisėdo ir, kaip buvo pratusi, įdėmiai apsižvalgė aplink.
-Kačiukas! – Suspigo ji ir pradėjo glostyti nusususį, pilką katiną, nežinia iš kur čia atsiradusį.
-Negalima, paleisk jį. Matai, visas purvinas. Einam, nėra laiko čia sėdėt, - santūriu balsu aiškino Jonas, bet mergaitė buvo mergaitė.
-Ar galiu jį pasilikt? Prašau... Maisto jam nereikės – atiduosiu pusė savo! Prašau, labai prašau, Džonai...
-Ne, negalima, sakau, - nervingai besidairydamas atkalbinėjo jis.
-Aš jį pavadinsiu princu!
-Ema, sakau, kad negalima, paleisk jį.
Mergaitė patempė lūpą ir ištiesė mažas, sužalotas rankutes. Kačiukas nubėgo.
-Va, taip jau geriau. Mus gali kažkas pastebėt, einam.
Bet buvo jau per vėlu.
Kelkraštyje sustojo baltas furgonas. Jonui pakirto kojas.
-Hei, hei, hei! Kur keliaujat, gal pavežėt?
Jis lengviau atsiduso:
-O kur jūs važiuojate?
-Į Kanadą! O tiksliau – į Kvebeką!
Jonas pažiūrėjo į Emą. Jos akutės žybsėjo.
-Mums pakeliui!
Ema ir jos globėjas įlipo į šiek tiek paklerusį furgoną.
-Na, tai susipažinkime. Aš esu Klarkas.
-Malonu, aš – Džonas.
-O tu kuo vardu? – kreipėsi jis į mažylę.
-Ji vokietė, nesupranta angliškai. Jos vardas Ema.
-Tai jūsų dukrelė?
Jonas pažvelgė į išpūstas mergaitės akytes.
-Taip, tai mano dukra.
Keliauti furgone buvo visai patogu; vairuotojas buvo malonus ir draugiškas žmogus, neieškojo žodžio kišenėje, vaišino savo pakeleivius viskuo, ką turėjo, o sustojęs artimiausioje degalinėje Emai nupirko „KitKat“ ir pamokė ją angliškai ištarti „ačiū“.
Pats Klarkas buvo neaukštas, kaštoninės spalvos plaukų (nors ir buvo stipriai praplikęs), gyvų žydrų akių, šiek tiek susenusios veido odos, bet labai malonios šypsenos. Jam buvo maždaug penkiasdešimt metų, bet jis elgėsi tartum septyniolikmetis – buvo guvus ir linksmas, o jo juokeliai versdavo iš koto.
-Tai ką veiksite Kanadoj?
-Na, nuvažiuosim ir pažiūrėsim... Klajojam, konkrečių tikslų neturim, - dėstė Jonas, gerdamas mineralinį vandenį.
-Šit kaip! Kanada nėra labai svetinga ateiviams iš kitų kraštų... Iš kur jūs? Vokietijos?
-Taip, taip...
Klarkas suraukė antakius.
-Vokietija! Kažkada, kai man buvo dar tik penkiolika, lankiausi ten... Žavingas kraštas. Tik man vokiečiai per daug griežti. O kartais ir veidmainiški. Tik neįsižeiskit.
-Ne, ką jūs. Aš net nesu vokietis. Gimiau vienoje iš Baltijos šalių...
-Tikrai? Kokioje?
-Lietuvoje.
-Ak, atleiskit, net nesu girdėjęs tokios! – Nuoširdžiai atsiprašinėjo vairuotojas.
-Baikit, nereikia. Lietuva labai maža šalis.
-Tokia maža, kaip Vokietija? – Nusijuokė Klarkas.
-Ne, daug mažesnė. O ką jūs veikiat?
-Aš keliauju Per visą Šiaurės ir Pietų Amerikos žemyną, todėl savo gimtinėje – Kanadoje, būnu labai retai. Esu tolimųjų reisų vairuotojas, ir kartais tie reisai žiauriai prailgsta... – Jis nusibraukė prakaitą nuo kaktos. –Mano šeima gyvena labai skurdžiai. Turiu keturis vaikus ir žmoną, juk privalau juos kažkaip išlaikyti... Tai ir riedu taip, kartais pavežu kokį pakeleivį, jis man sumoka... Vis šis tas.
Jonas pasijautė nepatogiai.
-Atleiskit, aš neturiu nė cento...
-O, baikit! Ne dėl pinigų padedu žmonėms. O be to, man vis linksmiau. Jei neturėsit kur prisiglaust – į namus priimsiu.
-Tikrai?
-Taip. Tai sutarta?
-O, ačiū! – Jonas nusprendė, kad sėkmė ir vėl atsigręžė. –Sutarta.
-Puiku.
-Aš jums nudirbsiu kokį darbelį namuose. O, - prisiminė jis, - Imkite šį laikrodį. Jis liko sveikas...
-O jums kažkas nutiko?
-Menka avarija, - šyptelėjo Jonas.
-Pone, bet tai labai brangus laikrodis!
-Na, man ne gaila. Už gerą geru, kaip sakoma!
Klarkas dar kiek spyriojosi, bet paėmė.
-Už jį gausiu nemažai Kanados dolerių! – Išsišiepė jis.
-Kad tik padėtų.
-Ačiū jums labai. O žinot, turiu tokį pažįstamą iš Teksaso... Jis irgi gyvena neturtingai, ir žinot kaip užsidirba?
-Ne, nežinau, - nusijuokė Jonas.
-Jis paima pakeleivius, nuveža juos iki kur reikia, o po to paprašo susimokėti! Aišku, kai kurie pabėga, kiti neturi ir nemoka... Bet jis neįžūliai prašo, o pradeda skųstis, kaip blogai gyvena... Žinot, turi gerą liežuvį, tai suminkština ne vieno širdį, - skėstelėjo rankom Klarkas, bet greitai vėl griebė į rankas vairą. –Pasitaiko ir taip, kad duoda jam į snukį už tokias kalbas ir prašinėjimus! Bet nepaisant visko, jis gauna šiek tiek daugiau, nei sumoka už benziną!
Vyrai pradėjo juoktis.
Jonas atsisuko į Emą. Ši miegojo; jos raudoni ir pūsti žandukai buvo karšti, išsiskyrė gražios, riestos blakstienos ir riesta nosytė, bei aviečių raudonumo putlios lūpos.
-Miega?
-Aha.
-Oi, tai gal nekalbėkim, prižadinsim.
-Nieko tokio, - nuramino Jonas, -Ją prikelt labai sunku...
-Jūs sakot – jūs žinot!
Klarkas nužvelgė pakeleivius ir jų mantą.
-O jūs tik tiek mažai teturit su savim? Nei šiltų drabužių...
-Sakau, papuolėm į avariją, mus apiplėšė. Tada ir automobilį paėmė, ir pinigus, - melavo Jonas.
-Baisu. Šiais laikais nesaugu visiškai! Mano vieną pažįstamą draugę, kuri gyvena prie Makenzio upės, apiplėšė jos pačiuose namuose! Tos draugės vardas Šarlotė, - paskutinį sakinį jis ištarė lyg prabėgom ir tyliau. –Taigi, Šarlotę apiplėšė vidurį baltos dienos... Net apatinius išsinešė! Koks siaubas...
Jonas pastebėjo, kad jo gelbėtojas Klarkas mėgsta prisiminti pažįstamus, kartais ir „pakabinti makaronus“. Plepus vyrukas.
-Tikrai, neįtikėtina, kad net taip gali būti.
-Tai va, kad gali!
Jonas nusuko žvilgsnį į kiemą. Jis žiūrėjo pro langą į neužmatomus tolius ir gėrėjosi saulėlydžiu. Visas dangus buvo tartum dailininko molbertas, ant kurio išsiliejo žydri, raudoni ir geltoni dažai. Saulėlydžiai jam priminė vaikystę.
Jonas mažai laiko praleido Lietuvoje. Taip, jis ten gimė ir augo, bet jo tėvas buvo keliautojas. Todėl Jonas buvo pamatęs daugiau nei pusę pasaulio, jis pabuvojo nuostabiausiuose kampeliuose ir užkampiuose: Birmoje, Panamoje, Vietname, Angoloje, Maldyvuose ir kitur. Jis nebuvęs tik šiame Žemės lopinėlyje – Kanadoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, bei ašigaliuose.
Tokia vaikystė praturtino jo sielą nuostabiausiais vaizdas ir potyriais. Jis nuo mažens keliavo kartu su tėčiu, leisdavosi į pačias rizikingiausias keliones, kurios jį taip žavėjo ir jaudino. Kiekvieną kartą, kai pamatydavo Lietuvą, sugrįžęs iš dar vienos kelionės, jis pajusdavo naivų džiaugsmą, egzaltaciją. Lietuva jam buvo užvis gražiausia, bet jis jos regėjo mažiau, negu viso pasaulio.
Kai Jonas sulaukė aštuoniolikos, jo tėvas jau buvo pasiligojęs, bet vis dar keliavo. Jono giminė turtinga – tėvo tėvas buvo palikęs daug pinigų. Tačiau visi pinigai buvo išleisti kelionėms. Jono mama išėjo pas kitą vyrą – ji neapkentė tų kelionių. Tai nutiko, kai berniukui buvo vos dvylika, ir po to jis mamos nebematė.
Jo ir tėvo butukas buvo prikrautas suvenyrų, kelionių rakandų. Viskas jų namuose dvelkė Azija ir Afrika, o kai kur ir Okeanijos prisiminimais.
Tačiau kai Jonui sukako dvidešimt ketveri – jo tėvo ir jo paties butas sudegė. Tai nutiko ne dėl jų kaltės – kaimynų. Visi prisiminimai liko tik galvoje, jie neturėjo nieko apčiuopiamo, nebent vieną kitą randą, įkandus laukiniui šunėkui ar įgėlus gyvatei. Dar po dviejų metų Jono tėvas mirė – jis pasiligojo dėl sveiku protu nesuvokiamų galvos skausmų, kurie jį galiausiai visai nualino.
Taigi, Jonas Lietuvoje nebeturėjo ką veikti, nebent tik grožėtis gamta. Būtent dėl to jis su savo mylimąja Ilma ir išvyko į Vokietiją ieškoti atseit geresnio gyvenimo, o iš tiesų – užmiršti tėvelio mirties nuoskaudą.
Tačiau tėvo šešėlis slankiojo paskui Joną dar ilgus metus. Nors Vokietija ir buvo nuobodi, jis prisitaikė prie civilizacijos ir pats tapo jos auka, bet negalėjo ištrinti iš atminties Egipto piramidžių, Mongolų jurtų, neramios žemės – Afganistano, tyrosios filipiniečių gėlės – Sampaguita, skanios gyvatės mėsos.
-Apie ką mąstai?
-Nieko ypatinga, tiesiog žvalgausi pro langą.
-Nebandyk manęs apgauti! Juk matau...
-Net pats nežinau, - draugiškai nusišypsojo Jonas.
Dabar, kai prisiminė tą auksą, kuris neblizga, atminties lobius, jam Klarkas pasirodė paviršutiniškas, palyginus su Azijos išminčiais ar žyniais. Jis panoro būti ten, kartu su tėvu. Bet dabar viskas kitaip... Dabar ratai, kuriuose sėdi Jonas, rieda į atšiauriąją Kanadą, ir ten jis tikrai nesutiks siauraakių gražuolių, nesižvalgys į auksinius papuošalus, menančius priešistorę, jo vaizduotės neaudrins Hurgados krantai.



                                                                  6


Kelionė kuo toliau, tuo labiau darėsi nepatogi ir varginanti. Kai jie sustojo degalinėje, Jonas pastebėjo, kad Emos akys pilnos ašarų.
-Ei, kas nutiko?
Mergaitė nusuko veidelį ir neatsakė.
-Ema?
-Aš pasiilgau mamos, - sielvarto pilnomis akimis tarė ji. –Aš noriu namo...
Jonui suspaudė širdį. Tai jis dėl visko kaltas. Jis kaltas dėl mergaitės kančios.
-Ema, neverk, pažadu, aš tave grąžinsiu mamytei sveiką ir gyvą.
-Bet juk mes važiuojam į Kanadą?
-Taip, mes važiuojam į Kanadą, tik tu neliūdėk.
-Kodėl tu mane ten veži?
-Nes aš privalau tave prižiūrėt...
Jonas pajuto košmariškai sunkų skaudulį ant savo krūtinės. Jis mąstė, kodėl tą mergaitę tempiasi paskui save, neturėdamas visiškai nieko. Žinoma, katastrofos metu jis spontaniškai pasiėmė ją, bet dabar, logiškai pamąsčius, Jonas tikrų tikriausias nusikaltėlis. Ir šios mintys graužė jį iš vidaus, skausmingai ir lėtai naikino. Jam buvo neramu ne tik dėl savo ateities, bet ir dėl Emos. O trauktis nelabai buvo kur.
-Laikas važiuoti toliau, - tarė Klarkas, nešdamas rankoje kavą. Jis buvo pavargęs ir suirzęs.

Tuo metu, kai Jonas, Ema ir Klarkas važiavo link savo kelionės tikslo – Kvebeko, Ilma sužinojo kraupią naujieną. Ji neteko žado ir buvo tikra tuo, kad jos vyras gyvas.
-Bet.. Kur jis? – Klausė ji operatorės, laikydama rankoje tvirtai suspaustą mobilųjį.
-Ponia, mes tikrai to nežinome. Jis nerastas nei gyvas, nei miręs.
Ilmai žemė išslydo iš po kojų. Kur jos vyras? Galbūt jis dabar kankinasi, prispaustas milžiniškos nuolaužos? Į jos galvą atėjo milijonai minčių ir mintelių, nesuskaitoma daugybė abejonių ir nepagrįstų hipotezių. Kaip ji gyvens toliau? Kaip augins vaikus?
-Man beprotiškai sunku, - guodėsi ji draugei Elžbietai.
-Jis atsiras... Gyvas ir sveikas.
-Esu tikra, kad jei ir gyvas – neatsiras. O aš viena vaikus išlaikysiu daugiausiai pusmetį, - liūdnai nuleido galvą Ilma ir pro svetainės langą pažvelgė į jos širdžiai šaltą Hamburgą.


-Na, tai ką papasakosi? – Jau kiek pagyvėjęs užkalbino Klarkas.
Jonas atsisuko į jį ir nužvelgė plikę.
-Nežinau... Ką norėtumėt išgirsti?
-O, man tikrai nėra skirtumo. Kaip pastebėjai, esu mėgėjas kalbėti bet kada ir apie bet ką!
-Pastebėjau, - šyptelėjo Jonas.
Ema liūdnai kraipė galvą, vis neišmetė iš minčių mamytės. Ji suprato, kad galbūt jei ne Jonas – nebūtų išgyvenusi. Bet tikėjo, kad jos mama gyva, ir būtų taip pat, kaip šis nepažįstamasis išgelbėjusi ją. Tik ta pagalba iš mamos būtų buvusi daug šiltesnė ir mielesnė jos mažai širdutei.
Kita vertus, ji mamytės mirusios nė neįsivaizdavo. Ema tikėjo, kad dabar jos mamytė sveika ir gyva, su paraudusiais skruostais ir šiek tiek pašiauštais plaukais, gyvomis akimis ir mielu šypsniu... Ji dabar laukia savo dukros. Laukia, kol ją suras gyvą ir sveiką.
O galbūt atvirkščiai? Gal Emos mamytė dabar verkia, nes jau yra praradusi viltį pamatyti savo dukrelę gyvą? Tokios mintys kamavo Emą visą kelionę, ir tik vienas kitas Jono šypsnis praskaidrindavo jos slogią nuotaiką.
-Žinai, ta tavo dukrelė... Kaip ten ji? – Pasikasė pakaušį vairuotojas. –A, Ema! Ji visai nepanaši į tave. Ji tokia.. kitokia... Na, supranti.
-Taip, ji panaši į mamą, - visiškai nemeluodamas pasakė Jonas.
-O kokia, ji, tavo žmona ir jos mama?
Jonui pritrūko oro. Kaip jis džiaugėsi, kad Ema nemoka angliškai!
-Na, ji... Ji graži. Panašiai kaip Ema, juk sakiau. Moteris kaip moteris!
Klarkas įdėmiai stebėjo Joną ir suprato, kad čia kažkas ne taip. Nejaugi jis tik tiek tegali pasakyti apie savo žmoną? Ir kodėl jos nesivežė kartu?
-Mes išsiskyrę, - lyg skaitydamas Klarko mintis santūriai pasakė Jonas.
-Ak, šitaip... Liūdna, liūdna. Ką padarysi.
-Na, man jau seniai nebe liūdna. Juk man su ja buvo kančia!
-Tiesa, gerai ir taikliai pastebėta. O aš turiu tokius pažįstamus iš Otavos... Baisiai pikti žmonės! Jie išsiskyrę, bet vis dar gyvena kartu... Ir žinai kodėl? – Eilinį kartą kvailai paklausė Klarkas. –Nes jie turi du vaikus! – Triumfuojančio balsu sušuko jis.
-Keista, išsiskyrę, o kartu...
-Taigi, kaipgi! Ir dar kaip kartu... Nesiskiria nė per žingsnį. Aš ir sakau... keisti žmonės, ar ne?
-Taip... O kokie jūsų santykiai su žmona? – Pasmalsavo Jonas. Vis tiek nebuvo ką veikti.
-Mano? Na, nesiskundžiu nei aš, nei ji. Žinoma, galėčiau dažniau būti namuose. Bet kai taip nutinka... Na, suprantat, kai gimsta dar vienas vaikas ir tenka daugiau pinigėlių uždirbti... Kas belieka!
-Suprantu, juk nepaliksi alkanų.
Jonas staiga prisiminė alkano afrikiečio vaiko akis. Toms akims neprilygsta jokios kitos akys.
-O dar pas mus namie vis su vandeniu problemos, - toliau plepėjo Klarkas. –Būna prakiūra vamzdžiai ar dar kas. Remonto reikia, namas senas, man jį paliko senelis... Antras aukštas visai nenaudojamas – toks jau netvirtas. Langai nesandarūs, o ir dvokia įsimetusiais pelėsiais. Kai žiema ateina, tai tenka ir pašalt. Bet iš esmės gyvenam neblogai. Nors ir esam vieni didžiausių skurdžių Kvebeke.
-Svarbu vaikų neišmėtot iš ne itin turtingo gyvenimo. Pasitaiko, kad neuždirba – ir trenkia vaikus lauk. O tada tai jau ne žmonės, o žvėrys!
-Aš taip negalėčiau. Visus savo vaikus vienodai myliu ir būsiu su jais kad ir per didžiausią skurdą..!
-Tvirti ir geri jūsų žodžiai, - mielai ištarė Jonas ir vėl patampė už kasos Emą – kad parodytų, jog nepamiršo jos.
-Džonai, gali mane tujinti. Kaip ir aš tave! Bus paprasčiau ir jaukiau jausies.
Jonas linktelėjo galva.
Klarkas vairavo ne itin atidžiai; jeigu neplepėdavo, jis šiaip dairydavosi net atsigręždamas, vis atsigerdavo, užkąsdavo. Jie jau buvo netoli kelionės tikslo, ir besikeičiantys vaizdai vis labiau jaudino.
-Klausyk, - tarė Klarkas pilna burna riešutų, - žmona nieko prieš, kad keliauji su mergaite?
-Ne, jai nelabai rūpi ta mergaitė. Ji pasiliko sau mūsų sūnų, kuris daug mažesnis, o Emos nelabai mėgsta.
Ema, išgirdusi savo vardą, neramiai sukluso ir įžnybė Jonui.
-Tikiu, būna, kad myli vieną, o kito ne. Vargšai vaikai, kurių tėvai suskirsto juos vietomis... Žiūrėk, vienas blogai jaučiasi, kad atstumtas, o kitam gal skauda širdį, kad jis kaip ir nuskriaudžia kitus brolius ar seses, būdamas mylimesnis tėvams.
-Taip, tada būna skaudu. Vaikai ypač jautrūs.
Klarkas dar kažką kalbėjo, bet Jonas jau nesiklausė. Jis prisiminė, kad tokia situacija buvo ir jo šeimoje... Jis turėjo jaunesnį brolį Karolį, kuris buvo mylimas mamos, atvirkščiai negu Jonas. Karolis buvo aikštingas ir kartais elgdavosi kaip mergaitė. Mama jį akylai, tartum vanagas saugojo nuo tų kelionių manijos, o jam tai buvo net neįdomu. Todėl kai Jono mama išėjo pas kitą vyrą pasiėmė ir Karolį. Po to savo brolio Jonas nematė niekada. O ir nelabai troško jį pamatyti.
-Jonai, kada mes atvažiuosim?
-Tikrai jau nedaug liko, - atsakė jis Emai, nors nė nenutuokė.
Ši pasimaivydama atsiduso ir išrėžė:
-Man jau užpakalį skauda nuo sėdėjimo. Ar jis negali kitokiais keliais važiuot? Taip krato...
-Ema, ko zyzi? Galbūt žmogus važiuoja pro ten, kur greičiau.
-Tu visai į mane dėmesio nebekreipi, - susiraukė mergaitė ir, papūtusi lūpas, susidėjusi rankas ant krūtinės nusisuko.
-Kodėl taip sakai? Juk aš turiu bendraut ir su vairuotoju, jis toks geras mums.
-Geras? Nuveš ir paliks likimo valiai, - burbėjo Ema.
Jonas pažvelgė į Klarką. Šis linksmai niūniavo „We Wish You a Merry Christmas“ ir kilnojo antakį.
-Nepaliks. Jis man sakė, kad netgi priims į savo namus...
Ema išpūtė akis:
-Jis? Mus?
-Na, na, jau apie mane čia ką vokiškai suokiat? – Linksmai papokštavo Klarkas.
-Ne, aiškinu mažylei, kur mes vykstam, - sumelavo Jonas.
-O tu gerai pažįsti Kvebeką?
-Tiesą sakant, nei Kanadoje, nei Kvebeke niekada nesu buvęs.
-Pabuvosi! – Sušuko Klarkas ir pasuko į kitą plentą.
-Taigi, - toliau aiškino Emai Jonas, - jis mus priims. Susirasiu kokį darbą, o tada galėsim kur apsigyvent.
-O kaip mamytė? Tu manęs jai neatiduosi? – Suverkšleno ji.
-Atiduosiu, žinoma, atiduosiu! Tik dar per anksti...
-Kada? Kiek man dar laukt? Ak, Džonai, aš taip pasiilgau mamytės ir jos kepamų bandelių!
-Galiu lažintis, kad mūsų išgelbėtojo žmona tau iškeps ne ką mažiau skanių bandelių, - šyptelėjo Jonas, perbraukė pirštu per mažylės nosį ir pasiėmė žurnalą.
Ema toliau liūdnai vartė akeles, tampė lūpą ir grąžė rankutes. Jos ranka vis dar buvo sutraumuota, o daugiau nieko nebeskaudėjo, nes Klarkas pasirūpino tuo. Jis netgi nupirko prekybos centre gipso gabalėlį ir, kaip tikras gydytojas, sutvarkė mergaitės ranką.
Deja, Jono padėtis buvo kiek prastesnė. Jis jau kelias dienas nebuvo duše, dvokė prakaitu, o žaizda pilve buvo nei šiokia, nei tokia; jei jis užsidėdavo milžinišką pleistrą – pūliuodavo (tada tekdavo plauti su dar likusiu peroksidu), o jei būdavo be pleistro – trindavosi į drabužius (pasiskolintus iš Klarko) ir dar labiau skaudėdavo. Taigi, nei Jonas, nei Klarkas, nei juo labiau Ema, neišmanė ką daryti.
Artėjant Kvebekui, Jono širdis vis smarkiau plakė ir jis, laukdamas naujų įvykių, kartu ir bijojo. Dabar jis keikė save, kam pasiėmė Emą, juk ji jam kliūtis ir varžo daugelį jo veiksmų. Bet kad jau būdamas kvailas pasiėmė į šią kelionę – privalo ir deramai ją prižiūrėti, kitaip – sąžinė grauš dar labiau.
Iš tiesų, tai Jonas nė nenumanė, kas tas Kvebekas, kaip jis atrodo, kokie jame orai ir panašiai. Iš Klarko sužinojo, kad Kvebekas yra viena iš Kanados provincijų (bent jau taip jam sakydavo jo senelis). Šiaurėje tundra, o centre ir pietuose auga miškai. Kvebeke iškasama daug geležies, vario, polimetalų rūdos, netgi aukso ir sidabro, nikelio, o ypač daug – asbesto. Kvebeko centras yra miestas tokiu pat pavadinimu – Kvebekas. Klarkas nedaug žinojo apie savo gyvenamą vietą, juolab, kad jis ten nelabai ir gyveno.
Kvebekas Jono pernelyg netraukė, bet kelionės jį visada žavėjo. Tačiau ši kelionė buvo kitokia. Jis, galima sakyti, „pabėgo“ nuo savo šeimos. „Ilma turbūt labai kenčia“, - mąstė jis. Bet jau buvo per vėlu, Jono manymu. Jam sugrįžti į didelį ir ūksmingą Hamburgą būtų buvę per žiauru. Tai asocijavosi su nuobodybe, nuolatine rutina ir tam nebūtų buvę galo. Galima sakyti, kad lėktuvo katastrofa jį išgelbėjo. Bet nepaisant visko, Jonui buvo labai gaila savo šeimos, su kuria jis pasielgė išdavikiškai ir dabar, Ilmos akyse jis būtų raudęs iš gėdos. Jonas bailys, bet pasiryžo viską pakeisti, ir štai, pabėgęs nuo Hamburgo, leidžiasi į drastiškas keliones. Nors bėgimas ir yra bailio požymis. Jonas pats gerai nė nesuprato, kokie vidiniai jausmai paskatino jį šitaip neprotingai pasielgti. Juk jis galėtų bet kada sugrįžti, jam būtų suteikta pagalba ir visi džiaugtųsi jo atsiradimu! Bet šis vyras norėjo ne to. Ir, vis greičiau judant link Kvebeko, jis jau nebeturėjo pasirinkimų. Bent jau savo širdyje. 




                                                              7

-O kaip tu jauteisi, kai supratai, kad mes mirsim? – Klausinėjo Ema, kai Klarkas pylė degalus.
-Aš... Aš nesijaučiau niekaip. Net nepamenu. O tu?
-Aš meldžiau Dievulio, kad jis patiestų minkštą čiužinį ir mes nemirtumėm.
-Ir patiesė? – Nusišypsojo Jonas, glostydamas jai galvelę.
Mergaitė apsidairė aplink ir tyliai sušnabždėjo.
-Ką?
-Nieko. Mąstau. Jis nepatiesė čiužinio. Už tai patiesė jūrą.
Jonas susimąstė ir nudelbė akis į asfaltą. Pilkuma užliejo jo širdį šešėliais iš praeities. Vėl prisiminė šeimą. Bet greitai tai išmetė iš galvos, stengdamasis pastebėti kiekvieną smulkmeną degalinėje. Bet nespėjo.
-Skubam, skambino žmona, sakė, kad reikia pinigų, o aš kaip tik juos čia turiu.
Klarkas buvo susirūpinęs ir taip paspaudė greičio pedalą, kad Ema net suspigo.
-Laikykitės, mes pasieksim tą prakeiktą Kvebeką. Juk jau Kanada tuoj.
Jonas apsidžiaugė.
-Jūs nebijokit, aš pravešiu. Čia mane visi pažįsta ir iš tolo leidžia.
-Gerai, - sutiko jis.
Netrukus jie buvo visai arti Kvebeko. Jono sugestija, kad Klarkas padės ir priims į namus ėmė pamažėle blėsti. Klarkas buvo vis labiau surūgęs, piktas, irzlus ir tai piktino net Emą.
-Ko jis vis bumba? Ir dar ta šleiva angliška kalba, - pyko mergaitė.
-Ša, Ema, anglų kalba visai nešleiva.
-Kur tau!
-O ką, vokiečių jau geresnė?
-Taip, - tarė ji, sunėrė rankutes ant krūtinės ir giliu žvilgsniu pažvelgė į tolį.
Netrukus jie atsidūrė prie Klarko namo. Kai išlipo iš furgono – pūstelėjo šaltas vėjas; temperatūra vasarą čia buvo šiek tiek aukščiau nulio.
-Šalta, - susitraukė Jonas.
-Pratinkis, dar ne taip čia bus, - piktai atrėžė Klarkas ir pradėjo kraustyti dėžes iš furgono. –Gal padėsi?
Jonas mikliai ėmėsi darbo.
Klarkas gyveno ne pačiame Kvebeke, o šalia jo. Ten buvo Jonui nežinomas miesteliukas, kuriame buvo ir daugiau gyventojų.
Klarko namas buvo tikrai ne iš gražiųjų: asketiška išorė, kreivoki langai, bet tvarkingas kiemas. Namas buvo didelis, tačiau Jonas greitai sumojo, kad vyrui, žmonai ir keturiems vaikams vietos čia kaip tik.
-Na, einam į vidų, - jau linksmiau sušuko jis.
Kai atidarė duris, padvelkė troškiniu – Jonui ir Emai žarna žarną rijo. Ant jų iškart užšoko ir draugiškai pasisveikino senbernaras.
-Čia Plutas, - nusijuokė Klarkas.
-Labas Plutai, - pasisveikino Jonas.
Pro apipelijusios sienos kampą matėsi didelė žydra akutė. Staiga iš po ten išlindo maža, miela mergytė.
-Mano dukra – Karolin.
-Sveika, - nusišypsojo Jonas, bet mergaitė pabėgo.
Klarkas nuvedė savo svečius į virtuvę; ten sėdėjo mielo veido moteriškė su purvina prijuoste ir pašiauštais plaukais, jos akys buvo žydros (kaip ir Karolin), matėsi nuovargis, o maloni šypsena iškart apdovanojo Joną šiluma ir svetingumu.
-Na, sveikas, - pabučiavo vyrą ji. –Vėl svečių turėsim?
Klarkas greitai išdėjo visą istoriją, įskaitydamas ir avariją, ir visa kita. Jonas net nepagalvojo, kad tam gali prieštarauti ir žmona. Bet ji, anaiptol:
-Tai aš skubu, atnešiu jiems drabužių!
-Palauk. Susipažink.
-A, taip, taip, - sutrikusi tarė ji ir pro apatinę lūpą nupūtė plaukus į viršų. –Aš esu Monika.
-Malonu, ponia Monika Karmaikl. Aš esu Džonas, o čia mano dukrelė Ema. Ji nesupranta angliškai, tai bus kebliau.
-Ak, nieko tokio!
Ji išskubėjo iš kambario, kaip buvo sakiusi ir Jonas turėjo progą prisėsti.
-Tu jai patikai, - sumurmėjo Klarkas.
-O, malonu, man ji taip pat.
-Svetinga ta mano Monika! Ar ne? Šauni moteriškė, sakau.
-Tikrai.
Jonas apžiūrėjo virtuvę, kai tuo tarpu Ema, užsikniaubusi plaukus murmėjo, kokia ji čia nelaiminga.
Virtuvė buvo tamsiai žalių sienų ir medinių grindų. Kažkoks keistas interjeras, disharmonija ir sumišimas. Sienos už viryklės parudavę nuo riebalų ir dar balažin ko, prie pat erdvaus lango – rankšluosčiai, prijuostės. Čia buvo viskas, ko reikėjo šeimininkei – ir krūva prieskonių, ir visi įrankiai (jų Jonui pasirodė net per daug), tik visa tai nelabai tvarkinga ir švaru. Stalas buvo medinis, nusitrynęs, ant jo – puokštė dirbtinių gėlių. Ant sienos priešais – didelis paveikslas, kuriame mažos mergytės portretas. Jonas įdėmiai žvelgė į jį ir prisiminė – čia Karolin.
-Na va, radau šį tą. Dveji marškiniai, kelnės, batai, džemperis, o mergaitei šiltas megztukas, baltiniai, dvejos kelnės, batukai ir skarelė. Apatinius nusipirksite, duosiu pinigų.
-O, kokia jūs gera, - nenatūraliai ištarė Jonas, imdamas dėžę skarmalų. –Stengsimės nepadaryt nuostolio.
-Na, ką jūs!
-O jūs visada kalbat angliškai?
-Na, taip. Kanadoje kalbama angliškai ir prancūziškai. Pas mus šeimoje prancūziškai moku tik aš ir Viktorija.
-Viktorija?
-Mano dukra, šešiolikmetė, - nusišypsojo Monika ir pasisuko prie viryklės. –Ai, ai, ai, sudegė!
Jonas bandė įsivaizduoti Viktoriją. Jos vardas buvo toks keistas ir ypatingas, kad ir pati mergina, jo manymu, turėjo būti nepaprasta. Jis mėgino nuspėti, kaip atrodo ji – juk turėtų būti tobulas gražiosios Monikos ir simpatingo Klarko lydinys. Jonas įsivaizdavo ją auksaplaukę, nuostabaus žydrumo akimis ir dailiu, mažu veideliu.
-Susidraugavo jau, - nušvito Monika.
Jonas atsisuko į Emą – ji sėdėjo ir žaidė su Karolin lėlėmis. Jos nemokėjo susikalbėt, taigi joms padėjo vaikų kalba.
-Gražu.
Monika buvo aukšta ir liekna. Nors ir nesivaikė naujausių mados tendencijų ir klyksmų, bet atrodė nuostabiai. Pilka medvilninė suknelė suteikė jai kažkokio senoviško dvelksmo ir kartu – jaunatviškumo.
Staiga į virtuvę įsiveržė du, kaip vandens lašai panašūs jaunuoliai.
-Ei, atiduok!
Vaikinai susigėdo ir atsistojo tiesiai, pamatę svečią.
-Laba diena.
-Sveiki, - mielu šypsniu bandė išsklaidyti perdėtą mandagumą Jonas.
-Susipažinkit, čia mūsų svečiai. Džonas ir Ema.
Ema pakėlė akutes ir baugščiai nužvelgė vaikinus.
-Malonu, aš Markas, - iššiepė baltus dantis vaikinas.
-Aš Maiklas, - droviai ištiesė tamsią ranką kitas.
Jie buvo dvyniai – aišku kaip dieną. Jonas jiems būtų davęs apie aštuoniolika metų. Sportiška figūra, tamsūs plaukai ir kaip visų Karmaiklų žydros akys. Jonas manė, kad ir Viktorijos bus žydros.
Markas ir Maiklas visgi skyrėsi. Pirmojo vaikino žvilgsnis buvo gilus, jis žengė drąsiai ir buvo pilnas gyvasties, linksmas, pasitikintis savimi, draugiškas ir komunikabilus žmogus. Jonas tai iškart pastebėjo. Markas žinojo, kad yra labai žavus ir naudojosi tuo.
Maiklas buvo kiek drovesnis ir kuklesnis, netgi mizantropas, jo frazės buvo ištariamos tyliai, o akys amžinai nuleistos. Jei jis ir pažvelgdavo pašnekovui į akis, tai labai trumpai, tik tiek, kiek reikalauja mandagumas, o visais kitais atvejais stengėsi nukreipti Egėjo jūros mėlio akis.
-Tikri velniūkščiai, - kikeno Monika, jos vaikams išėjus iš virtuvės. –Sulaukė pilnametystės, o vis tiek žaidžia kaip maži! Tik va, laisvalaikis skirtingas jų.
-Spėju Markas leidžia su draugais ir merginomis, o Maiklas vienas?
-Būtent! – Nusistebėjo svečio įžvalgumu ji.
Jonas patenkintas užsimerkė.
-Jūs gal psichologas?
-Ne, ką jūs. Aš dirbu nuobodų darbą. Biure sukinėjuos.
-Mat kaip. Pas mus darbo, kaip matot, ir namie nestinga.
-Suprantama. Keturi vaikai...
-Na, nėra tiek daug, kaip visiem iš šalies atrodo, - piktai dėbtelėjo į Joną ji. –Keturi vaikai dar ne viskas. Man padeda dukra, o vaikinai irgi jau nemaži. Tiksliau, jie patys vyriausi!
-Na, bet mažoji...
-Karolin? Ji tyli kaip kapas. Rami, niekada neverkia, nebent taip, kad niekas nematytų. Kai buvo ketverių jau nustojo bliauti, - juokėsi Monika, gramdydama puodą. –O dabar jai jau šešeri!
Šešeri. Didelė mergaitė. Jonui ši šeima pasirodė įdomi.
-Išvis, mano vaikai labai skirtingi. Markas mokykloje buvo pažiba, o Maiklas – moksliukas. Viktorija reiškia savo nuomonę tik labai argumentuotai, ji tokia protinga! O štai Karolin vėlgi rami, užsisklendus savyje...
Jonas pastebėjo, kad ne tik Klarkas, bet ir jo žmona mėgsta daug kalbėti. Kažin, į ką tada toks Maiklo ir Karolin tylumas? Bet šito jis nepaklausė – bijojo įžeisti.
-Et, velniop tą puodą! Prisvilo, tai prisvilo... Niekaip neatgremžiu...
-Gal ką padėt? – Pagaliau susiprotėjo Jonas.
-Ne, ne. Geriau persirenkit ir perrenkit savo mažylę. Ji čia sušals, mačiau, kad ne itin šiltai apsirengus.
Jonui buvo keista girdėti, kaip Emą vadina jo mergaite. Bet teks priprasti.
Vakare, kai Jonas jau buvo daugiau paplepėjęs ir su dvyniais, ir su Monika, visi susėdo valgyti. Didelė šeima vos tilpo prie stalo, o dar turėjo grįžti Viktorija.
-Na, kas šiandien vakarienei? – Trindamas delnus paklausė Klarkas.
-Troškintos pupelės padaže.
-Valio! – Sušuko Markas. –Nieko nėra skaniau, - tarė jis Jonui.
-Aš tikiu.
-Ne, deja, yra, - sušveplavo Karolin. –Menkės sriuba.
-Fu! – Lyg mažvaikis nusivaipė Markas.
-Na, baik. Prie stalo esam, - drausmino Klarkas.
Jonas čia jautėsi nelabai jaukiai, šeimynėlė buvo tikrai ne iš kukliųjų; jie greitai nebekreipė dėmesio į svečius ir barėsi, vaipėsi, diskutavo kaip tinkami.
Staiga pro duris kažkas įėjo. Viktorija. Matėsi lieknos ir grakščios merginos siluetas; ji pasikabino paltą, nusiplovė rankas ir atėjo į virtuvę.
Jonas nustebo: Viktorija buvo labai graži, bet ne tokia, kokią įsivaizdavo; merginos plaukai buvo rudi ir banguoti, jie driekėsi ant krūtinės ir tiesios nugaros, akys buvo pilkos ir tokios šaltos! Veidas truputį griežtokų bruožų, bet labai skaistus. Ji priminė aristokratę – buvo pasitempusi, pakili. Nuo jos negalėjai atitraukti akių, kažkas impozantiško buvo Viktorijoje.
-Labas vakaras.
Ji greitai susipažino su svečiais ir per daug dėmesio į juos nekreipė, tik kartais nusišypsodavo Emai.
Monika įdėjo visiems maisto (toks aptarnavimas šeimoje Jonui buvo neįprastas), Viktorija padėjo jai.
-Kaip sekėsi, tėti?
-Nieko naujo, - sausai ištarė jis ir griebė šakutę.
-O kaip tau? Ar pasirašė įskaitą? – Tėvo klaidas taisė jo žmona.
-Na, man kaip man. Pasirašė. Ir netgi pakvietė į aktorystės studiją Toronte. Žinoma, kai sulauksiu pilnametystės, - ji valgė lėtai ir tai žadino apetitą kitiems, stebintiems ją.
-Varysi į Torontą? – Pilna burna išlemeno Markas.
-Žinoma! Tik nežinau kaip suspėsiu. Po dviejų metų esu užregistruota viename Vašingtono chore.
-Nemanai, kad mums tai per brangiai atsieis? – Čepsėdamas paklausė Klarkas.
Pasirodė, kad jis ne itin mėgsta ir tikrai nėra pasiilgęs savo dukros...
-Ne, nemanau. Jūsų kišenė nenukentės tikrai. Aš jau kaip nors.
-Iš kur gausi tiek šlamančiųjų? – Pasiteiravo brolis Markas.
-Turiu visus duomenis – užsidirbsiu vaidindama.
-Brangioji, nebūk tokia optimistė. Bijau, kad tau gali nepasisekt... Jau vien Markas kiek prisisvajojo su savo futbolo lyga!
-Mama, aš ne Markas. Tu mane žinai.
Kurį laiką visi tylėjo, bet Viktorija pakėlė akis nuo maisto ir mandagiai paklausė:
-O jūs iš kur esate?
-Vokietijos.
-VFR ar VDR? – Nusikvatojo ji.
Klarkas metė į savo dukrą piktą žvilgsnį.
-Juokauju gi. Ką veiksite Kanadoj?
-Nežinau, reikės susirast kokį darbelį, kad nesėdėčiau jums ant sprando. Ir taip jau Klarkas man daug padėjo.
-O, žinau darbelį kaip tik jums!
Visi sukruto. Nežinojo, ko galima tikėtis iš Viktorijos.
-Na, na, panele?
-Mano bendraklasis turi tėvą, kuris statosi namą. Sakė, labai trūksta darbininkų statybose.
Monika lengviau atsikvėpė.
-Čia netoliese.
-Būtų tikrai gerai.
-Žinoma, jei jūs nebijote fizinio darbo...
-Ne, ką tu! Esu paprastas žmogus.
-Na, bet vienaip ar kitaip vokietis, - vėl nusijuokė ji.
-Liaukis, Viktorija! – Sušuko Klarkas.
Jonas visai neįsižeidė ir nesupyko. Jis netgi nesijautė vokiečiu. Jis buvo kilęs iš Afrikos, kaip ir visi kiti, ir jautė tai savo kraujyje.
Vyriškis nusistebėjo iš kur pas Klarko dukrą tiek energijos ir šypsenų, tiek minčių ir iškalbingumo. Vėliau jis su ja susipažins geriau.
-Labai skanu, Monika, - pagyrė Jonas.
-O, man tai didžiausias komplimentas...
Jonas šyptelėjo ir Klarkas užsivedė pasakot apie Kanadiečių virtuvę. Bet Jonas jo nebeklausė – jis stebėjo Viktoriją, jos manieras.



                                                     
                                                          8


-Tu visada buvai toks gyvas sidabras? – Besišypsodamas klausinėjo Jonas.
-Nežinau. Aš suprantu tik tiek, kad iš visų Karmaiklų esu veikliausia. Ir patikėkit, tai labai liūdina... Kartais noriu su visa šeima kažkur nuvažiuot, o jie negali ar nenori.
-Suprantu.
Jonas ir Viktorija ėjo dulkėtu keliu link kaimyno, kuris parūpins darbo, namų.
-Man keista, kaip jiems nenusibosta tas pats per tą patį. Tėvas tai išvis... Visą gyvenimą ant ratų!
-Ne kažin kas. Aš tokio gyvenimo nenorėčiau...
-Bet jis materialistas ir nieko daugiau nevertina.
-Tikrai? – Nusistebėjo Jonas. –Man pasirodė kiek kitaip, jei atvirai.
-Cha! Jis tik prie kitų toks geras dedasi esąs. Patikėkit, pažįstu savo tėvą kaip triskart nuluptą. Už pinigus ir sielą parduotų. Galbūt todėl jam ir nesiseka...
-Na, nepasakyčiau, kad jam labai nesiseka.
-Pamatytumėt kaip kiti žmonės gyvena Kanadoje, tai pasakytumėt, - neabejodama savo žodžių teisumu išrėžė Viktorija ir sunėrė rankas ant liemens.
-Koks vardas to kaimyno?
-Edis.
Toliau jie tylėjo.
Oras buvo kiek geresnis, nei pirmąją dieną čia, o be to – ir saulė kaitino pečius. Dangus virš Jono galvos buvo žydrumo sulig neužmirštuolėm. Oro gaivumas ir kvapas jam labai priminė Norvegiją, skirtumas buvo tik tas, kad vėjas čia rodėsi kiek švelnesnis, labiau glostantis, gaivinantis.
-Man patinka Kanadoje.
-O man ne. Nekenčiu Kvebeko ir jo dirbtinų gyventojų, nekenčiu oro atšiaurumo ir kalnų, nekenčiu netgi Niagaros krioklio!
-Tai kur tu norėtum gyventi?
Viktorija apsidairė, giliai įkvėpė.
-Tikrai ne čia. Ne, tik ne čia. Norėčiau gyventi... Italijoje.
-Italijoje?
-Taip. Ten tiek daug garsiausių meno kūrinių! Aš noriu gyventi Italijoje. Vien jos forma, išsidėstymas man žavus. Tai ne Kanada... Nėra net ką lyginti!
Jonas prisiminė savo pirmąją ir vienintelę kelionę į Italiją. Šios šalies virtuvė ir architektūra jam paliko neišdildomą įspūdį. Genuja, Florencija, Neapolis, Milanas, Roma... Jis būtinai sugrįš į ten dar kartą.
-Man irgi patinka Italija. Žavinga šalis. Bet mane labiau traukia kažkas ne tokio civilizuoto.
-Džiunglės? – Nusikvatojo ji. –Gaila, aš nesu buvusi Italijoje. Bet mano draugė... Mano geriausia draugė buvus! Ir papasakojo man viską, įskaitant ir tai, kokie gražūs italų vyrai.
-Tu tikra šelmė, - juokėsi ir Jonas.
-O kaipgi!
Jie priėjo didelę teritoriją aptvertą metaline tvora.
-Ir vėl... Lįsk pro čia.
Viktorijos paliepimu Jonas pralindo pro vieną siaurą plyšį ir susidraskė rankas.
-Ar negalėjom kaip visi normalūs žmonės?
-Ne, aš pas juos visada taip ateinu, - šyptelėjo ji ir greitai vėl surimtėjo.
Žaliame plote buvo daug rakandų, kurie stovėjo čia be paskirties.
-Viktorija!
Mergina linksmai pamojo ranka ir štai prie jų jau stovi liaunas šviesiaplaukis.
-Čia mano tėčio draugas – Džonas.
-Malonu, misteri Džonai, aš Viktorijos klasiokas Tomas.
Tomas, Tomas... Kažin, kaip dabar laikosi jo sūnus? Ar vis dar kamuojasi naktimis? Jonui pasidarė sunku ir negera.
-Man taip pat malonu, - atsakė jis, nurijęs kartų gumulą.
Visi trys jie praėjo pro kažkokį sandėlį, kuriame dvokė supelijusia mediena. Viktorija su savo klasioku kalbėjosi apie vieną mokytoją.
Jonas pamatė seną, susilenkusį vyriškį, kuris buvo jau visai žilas. Nepažįstamasis tvarkė kažkokį aparatą ir Jonas suprato, kad galbūt jis su naujuoju savo darbu nesusitvarkys...
-Tėti, darbininkas naujas.
Vyriškis atsistojo, nusivalė rankas ir niūriu žvilgsniu įsistebeilijo į Joną.
-Manai, kad jis kažką sugebės? – Prancūziškai savo sūnaus paklausė Edis.
Deja, Jonas viską suprato, nes taip pat mokėjo prancūziškai. Jam buvo sunku nuslėpti nusivylimą ir neapykantą šitam seniui.
-Bent pabandyk, juk trūksta darbininkų, - su ryškiu akcentu atsakė sūnus ir puolė prie nepabaigto savo tėvo darbo.
-Laba diena, - jau angliškai sugiedojo Edis. –Aš esu Edis, jūsų darbdavys. Tikiuosi, mokat elementariausius darbus?
-Kokie tie elementariausi darbai? – Net nepasisveikinęs piktai atrėžė Jonas.
-Na, medžiagų nešiojimas, lyginimas, tvarkymas... Jūs dirbtumėte pasiuntinuku, - nusikvatojo Edis.
Jonas rūsčiai pažvelgė į jį ir giliai atsiduso. Viktorija su Tomu paėjėjo toliau.
-Iš kur tamsta būsit?
-Iš Vokietijos.
-O! Prakeiktų Neandartaliečių kraštas! – Mostelėjo rankomis jis. –Žinokit, nekenčiu vokiečių. Bet nieko asmeniško, - jau tyliau pratarė senis.
-Malonu.
Darbdavys iškišo liežuvio galiuką ir primerkė ir taip siauras akis.
-Bet kaip vokietis jūs puikiai kalbat angliškai!
-Kad ir kaip bebūtų gaila, dar puikiau kalbu ir prancūziškai, - „įgėlė“ Jonas ir, pamatęs senio sutrikimą, nusišypsojo.
-Ne iš kelmo spirtas... Ką gi, priimtas, matau, kad tikras vyras!
-Ačiū.
Jonas apsidairė ir, pamatęs Viktoriją esančią daug toliau, nei įsivaizdavo, nusivylė. Nusivylė, kad ji negirdėjo, kaip Jonas sudirbo Edį.
Vienaip ar kitaip, darbą jis jau turėjo. Ir tai reiškė galbūt geresnio gyvenimo Kanadoje pradžią.

Sekančią dieną, po darbo, jis lėtai pėdino namo. Diena buvo sunki ir karšta. Jonas, eidamas pro tuščias laukymes, galvojo, kaip jam derėtų pasielgti... Ema čia greitai apsiprato, visas dieneles žaidė su Karolin ir linksmai leido laiką. Tačiau neišvengiamai artėjo ta minutė, kai ji turėsianti paklausti:
-Džonai, kada mane atiduosi mamytei?
Jis tuščiai vylėsi, kad mergytė pamiršo savo mamą ir namus, kad nauji įspūdžiai ir pažintys užims visą jos mąstyseną. Deja. Ema, nors niekam nieko ir nesakė, bet labai ilgėjosi namų, ir Jono neklausinėjo vien tik iš mandagumo.
Pats Jonas nelabai suko galvą dėl to, kas bus su Ema. Jis apie tai pagalvodavo tik tada, kai neturėdavo ką veikt, o darbe jo galva būdavo visiškai tuščia...
Praktiškai, Jonas dirbdamas pas Edį pailsėdavo. Jam tai buvo didelis iššūkis ir ganėtinai sunkus darbas, bet pagalvojęs, kad sugebėjo išgyvent, atvykt iki čia ir dar užsidirbt, jis netvėrė savo kailyje, koks laimingas jautėsi. Savo šeimą prisimindavo labai retai, ir tie prisiminimai jam būdavo daugiau liūdni, nei linksmi. O Jonas melancholijos nemėgo.
Kai parėjo į Klarko namus, jau buvo pusė dvyliktos nakties. Šiandien darbe jis užsiliko ilgiau, nes dar reikėjo važiuot į miestą ieškoti žaliuzių, po to kartu su Edžiu (kurio Jonas taip nemėgo) vakarieniauti ir patarinėti, kaip būtų geriau daryti vieną ar kitą dalyką.
Namuose buvo tamsu, nors pirštu į akį durk. Visi jau miegojo ir Jonas stengėsi kuo tyliau nusiauti batus, nusiprausti.
Dušas, kaip jis jau pastebėjo iš anksčiau, čia buvo labai neišvaizdus. Jonas besimaudydamas šlykštėjosi netvarka ir stengėsi net piršteliu neprisiliesti prie sienų. Jis kaipmat pagalvojo: kaip čia gali maudytis Viktorija? Arba Monika? Juk jos tokios aristokratės! Bet matyt, gyvenamoji vieta daro savo.
Anksčiau Jonas besimaudydamas galvodavo apie dienos darbus, gėrėdavosi vandens terapija. Dabar jis mikliai ir skubotai išėjo iš dušo ir pradėjo lėtai eiti savo kambario link.
Jam kambarį buvo davę atskirą, o Emą paguldė su Karolin – jos tapo neišskiriamomis draugėmis. Tiek Monika, tiek Jonas, tiek Klarkas stebėjosi, kaip jos susikalba.
Staiga Jonas tamsoje pamatė kažkieno siluetą.
-Tai tik tavo vaizduotė, - krutindamas lūpas, bet be jokio garselio tarstelėjo jis. Taip save guosdavo ir būdamas mažas.
-Kas čia? – Sušnibždėjo kažkas, kas, Jono manymu, ir buvo siluetas.
Jonas prisiartino ir paklausė:
-Markas?
-Ne, Maiklas.
Jonas nustebo. Ką šitas tylenis veikia taip toli nuo savo miegamojo?
-Jūs tik dabar grįžot iš darbo?
-Aha. O ką tu čia veiki?
-E... Na, aš... Einam gal į kiemą...
Jonas pritariamai linktelėjo galva ir jie abu išėjo į vėsią naktį.
-Na, tai ko nemiegi?
-Aš taip visada.
Jonas liūdnai nuleido galvą.
-O tai kaip suprast? Nemiegi naktimis?
Maiklas pradėjo kramtyti nagus ir pasakoti:
-Na, aš jau keli metai negaliu užmigti, kol neateina ketvirta valanda ryto. Kažkaip taip gaunasi. Tai slampinėju, tai skaitau, tai šiaip ką svajoju... Man per daug miego.
Jonas nusistebėjo tokiu vaikino kalbumu.
-Tai tu gal sergi?
-Nesirūpinkit.
-Ką? Nesuprantu tavęs, Maiklai, jei atvirai.
-Ko čia nesuprast? Man nesimiega.
-Keli metai iš eilės? Kiekvieną naktį? Gal dėl to tu toks mieguistas...
-Ne, aš toks visada. Aš toks jau esu... Flegma.
-Na, baik tu.
Maiklas atsigręžė ir pamatė sukrypusio namo fasadą. Jonas, šalia jo, liūdnai skainiojo žolytę iš po kojų.
-Man neramu dėl ateities. Aš kažką regiu.
Jono širdis pradėjo plakti greičiau, ir net jis pats nebūtų galėję paaiškinti kodėl.
-Aš užsimerkiu ir man kažkas neleidžia užmigt. Įsivaizduoju, o gal tikrai matau visokius ženklus, skaičius, raides... Iš pradžių galvojau, kad tai neišlaikyto matematikos egzamino pasekmės... Bet paskui pradėjau regėti ir atsiminimus, arba kaip tik – ateitį.
Jonas atsigręžė į Maiklą ir pažvelgė pilnomis gailesčio akimis.
-Atleiskit, jūs turbūt pagalvojot, kad aš psichinis ligonis.
-Ne, anaiptol. Mūsų vaizduotė yra tikrai kažkas tokio nepaaiškinamo ir nesuvokiamo, ir kartais gali leisti labai daug... Aš ir pats pamąstau, kaip ir kodėl, kokiu nesuvokiamu greičiu ar būdais mano smegeninę pasiekia mintys, idėjos. Kartais galvoju, kodėl man skaudu, ar liūdna. Juk galėčiau viską sutramdyt smegenim... Kontroliuot... Bet ne, neišeina. –Jonas pasislinko arčiau. –Tau turbūt irgi kažkas tokio. Tik tau patinka mąstyti, tu galvoji ir galvoji, nepaliaujamai, nesustodamas... Taip ir pradedi regėti, įsivaizduoti kažką daugiau, nei visi kiti.
-Ir man kartais pasidaro nežmoniškai gėda dėl to.
-Nėra ko gėdytis, Maiklai. Tai natūralu ir visiškai normalu. Mes – žmonės. Mes mąstom.
-Aš išeinu iš kambario, nes būna ankšta. Tiesiog pritrūksta oro.. ir tie vaizdai mane persekioja net išėjus.
Jonas, iki galo nesuprasdamas, kas yra Maiklui, norėjo, kad jis ir toliau kalbėtų. Norėjo suvokti ir suprasti tai, apie ką mąstydavo būdamas mažas vaikas. Ir to, ko niekada neišdrįso paklausti savo tėvo.
-Einam po tuo medžiu, - parodė pirštu Maiklas į šalimais namo esantį kedrą.
Jonas, atsisėdęs po medžiu, nusikėlė į savo maždaug penktus – šeštus gyvenimo metus. Užsimerkė, bandė pajusti tą kadaise jaustą gamtos aromatą, pajusti gaivališką vėjo pliūpsnį – taip malonų ir taip branginamą. Tada, jis prisiminė, sėdėjo Vietname po milžinišku badau arba kitaip – gura medžiu ir slėpėsi nuo nežmoniškai kaitrios saulės. Tas aukštas medis jam labiausiai įsiminė iš visos kelionės į Vietnamą: labai didingas, lapai trikampio formos, o jo paskirtis – mesti didelį šešėlį ant gatvės.
-Tai va, man užmigti neįmanoma, - pertraukė šiltus Jono prisiminimus Maiklas.
-Aš irgi, pripažinsiu, dažnai daug ką mąstau. Nesuvokiami man paprasti dalykai... Visas pasaulis atrodo toks didingas...
-Didingas?
-Na, nesuprasi manęs, aš labai abstrakčiai kalbu. Aš tiesiog nesuprantu, kaip galėjo atsirasti gyvybė, kas tai per neužmatoma galybė visatos, kurioje mes menkesni už dulkes, kas atrado šiandieninį pasaulį ir kas mus vis dažniau priverčia... Priverčia pamirši savo kilmę. Savo gimtąją Afriką.
-Gimtąją Afriką?
-Taip, Maiklai, visi žmonės juk yra kilę iš Afrikos.
-Pirmą kartą girdžiu...
-Tai dabar žinosi. Man nesuvokiamas laikas, erdvė. Aš tiesiog kartais ir bandau sugalvot, kodėl viskas tokiuose nuobodžiuose rėmuose... Bet man nepavyksta, - Jonas atsimerkė. –Tiesiog nepavyksta.
-Kažką tokio ir aš turėjau omenyje... Nesuprantu, kaip galima viską pagrįsti skaičiais ir formulėm...
-Ne viską, ne viską...
-Na, bet beveik!
-Dėl to mane ir traukia Afrika. Mane traukia džiunglės – kur viskas taip necivilizuota.
-Jūs buvęs ten?
-Taip. Tos kelionės įsirėžia į širdį tartum milžiniško šuns paliktas įkandimas. Tos kelionės užgrūdina ir palieka tavyje kažką visam gyvenimui. To ištrint nebeįmanoma, supranti?
-Suprantu. Ir apie tai mąstant man kyla kažkoks beprotiškas noras gauti sparnus ir būti kone pasaulio valdovu..! Kyla noras keliaut, pažint... O kuo daugiau pažįsti, tuo daugiau ir vėl norisi... O tuo ir žavus pasaulis, kad mes ir kaip norėdami nepažinsime net dešimtadalio jo ir jo paslapčių...
-Protingai kalbi, - žiūrėdamas į viršų tarė Jonas. –Tikrai protingai. Bet žinai, Afrika traukia tuo, kad ten dar girdi lyg ir pirmykščių žmonių šauksmą iš praeities... O Azija žavi tuo, kad ten girdi ankstyvųjų civilizacijų šauksmą. Ten tiek paslapčių... Kiekvienas sutiktas praeivis tau tartum byloja apie skurdą ir kartu didelius turtus. Taip pat ir Egiptas... Kiekvienas dykumos kvadratinis milimetras saugo vis kitą paslaptį...
Maiklas pasikasė pakaušį ir įdėmiai įsistebeilijo į euforiją patekusį Joną.
-Aš nesuprantu jūsų.
-Ir nesuprasi, - atsiliepė jis, tartum nubudęs iš transo.
Jonas, regis, labai retai kada galėdavo svajoti šiuo, sau labiausiai rūpimu klausimu. Vokietijoje jis net neturėjo teisės prisiminti savo vaikystės dienų, savo suluošinto, o kartu ir tokio gilaus požiūrio į pasaulį. Dabar, šitaip sėdėdamas po kedru ir kalbėdamas visą savo širdį, jis leido sau labai daug.
-Na, - stodamasis tarė Jonas, - eime, Maiklai Karmaiklai, - linksmai nusijuokė iš žodžių žaismo.
-Man nepatinka šitas derinys, - nusijuokė ir Maiklas.
-Ką padarysi.
Jie išsiskyrė, palinkėdami vienas kitam ramios nakties. Jonui buvo itin keista, nes jis, po tiek laiko nebylumo, pagaliau pasikalbėjo su Maiklu. Su tuo droviuoju Maiklu! Ir šis pokalbis buvo ypatingai atviras.
Įžengęs į pustuštį kambarį, Jonas nusirengė drabužius, numetė juos ant kėdės ir atsigulė į minkštą, šiek tiek girgždančią lovą. Pažiūrėjo į lubas. Kambarys buvo ankštas, bet tai jam nerūpėjo – svarbu ne miške miegot reikia. 
Po dešimties minučių vartymosi Jonas nusprendė kad nesimiega. Atsistojo iš lovos, užsidegė šviesą ir, vienoje rankoje laikydamas Viktorijos rekomenduotą knygą, kitoje puodelį arbatos, atsigulė atgal į lovą. Tačiau ir skaityti jam nelabai sekėsi; širdis neramiai daužėsi, jis ilgėjosi. Ilgėjosi ne Vokietijos, o tos vaikystės, patrakusio būdo, saugumo jausmo, einant su tėvu pro pačius pavojingiausius gyvūnus.
-Aš turiu tėtį! Ir man niekas nebaisu! Tik pabandykit kuri man įgelt..! – Širdyje šaukdavo jis.
Jonas užgesino šviesą ir užmerkė akis. Vaizdiniai, rodos regėti taip neseniai, sugrįžo. O, kad dabar taip! Tik jis jau didelis, o ir tėčio gyvo nebėra...
Netrukus šiltą žemę po kojomis, gražuolius kupranugarius ir draugiškus afrikiečių žvilgsnius išstūmė jam toks nemielas ir niūrus Hamburgas, Majerio ofisas, sąskaitos sąskaitėlės, rūpesčiai rūpestėliai. Jis norom nenorom privalėjo užmigti...




                                9



Rytas. Rytas, kuris pranašavo naują dieną, šviežius įspūdžius. Jonas pažvelgė pro murziną langą – saulėta. Išsirepečkojęs iš lovos nurypavo į vonią, vėliau į virtuvę. Namuose nieko nebuvo ir jis jau buvo beeinąs pas Edį, bet rado ant stalo neaiškiai prikeverzotą raštelį:

Edis šiandien vyksta į Kvebeką ir grįš tik vakare – į darbą neik. Aš pasiėmiau Emą ir Karolin. Grįšiu taip pat tik vakare – būsiu pas draugę.

                                                                                            Monika.


Viskas aišku. Šiandieną Jonas praleis vienas... Pilkoje nuobodybėje ir savo minčių syvuose. Viktorija tikriausiai kaip visada gastroliuoja, o Klarkas užsiminė, kad su dvyniais važiuos pas kažkokį remontininką apžiūrėt furgono.
Staiga Jonas pasijautė beprotiškai vienišas ir liūdnas. Nors nenorėjo pats sau pripažinti, bet giliai širdyje juto, kad gal visai malonu būtų apkabinti savo dukrą ir sūnų, pabučiuoti žmoną, ar sugrįžti pas Majerį ir pasitarti biznio reikalais.
Jis išėjo į kiemą. Nors saulė ir švietė, bet vėsus vėjas vertė šiauštis rankų plaukelius.
Atsisėdo po tuo pačiu kedru. Dabar jis buvo daug plikesnis negu vakar naktį, atšiauresnis. Užmerkė akis ir ėmė vaizduotis esąs Hamburge. Nepavyko. Trūko triukšmo, miesto smarvės... Pro užmerktus vokus įkyriai skverbėsi saulė; jis matė nuo raudonos iki baltos pereinančius atspalvius, tamsias dėmes, raštus. Tai saulė. Vienintelė. Jonas pamąstė, kad dabar ta pati saulė šviečia ir Ilmai. Ir galbūt ji jaučia, kad jis gėrisi saule, ir gėrėdamasi ja taip pat stengiasi palaikyti ryšį, bandydama nedingti iš širdies, iš minčių.
„Aš tik banalus romantikas“ – nepatenkintas savimi pamąstė jis.
Po keliolikos ramybės minučių išgirdo žingsnius ant žolės ir staigiai atsimerkė. Įžiūrėjo vyrišką figūrą.
-Laba diena! Ar jūs čia gyvenat?
-Laba diena... Na taip, pastaruoju metu... Gal galėčiau kuo padėti?
Vyriškis ištiesė voką.
-Pasirašykit, čia siuntinys.
-Kam?
-Viktorijai Karmaikl.
Jonas sutriko.
-Duokit šen, pasirašysiu.
-Ačiū jums labai! – Vėl entuziastingai sušuko nepažįstamasis.
-Tai jums ačiū.
-Kad žinotumėt, kiek ieškojau šitos vietos... Ot tai pasislėpę gyvenat!
-Na, žinot...
-Žinau, - pertraukė vaikinukas (Jonas pastebėjo, kad jam ne daugiau, kaip dvidešimt). –Geros dienos!
-Sudie.
Vaikinas dar nusikeikė užkliuvęs už kelmo ir nuėjo šalin.
Jonas pavartė rankose siuntinį. Jautė, kad viduje tik šūsnis popierių. Nesusidomėjęs nunešė ir numetė ant virtuvinio stalo, kai Viktorija grįš – paskaitys.
Jis atsidarė šaldytuvą ir pradėjo ieškoti kažko valgomo. Rado gabalą varškės sūrio ir sukirto jį.
Visa diena praslinko bereikšmiuose mąstymuose. Apie penktą valandą vakaro į namus susivertė visi Karmaiklai – triukšmingai, užpildydami tuštumą.
-Namai namučiai!
-Džonai, - suspigo visa švytėdama Ema, užšoko jam ant kaklo ir parodė nagus. –Žiūrėk, kaip gražiai nulakavo Monikos draugė.
-Aha, tikrai gražu.
-Aš šiaip tai nenorėjau rožinės, prašiau mėlynų, bet Monika sakė, kad negražu ir nemadinga, - čiauškėjo ji.
-Aš džiaugiuosi, kad tau čia patinka, - šypsojosi ir Jonas.
Mergytė nulipo ir nubėgo paskui Karolin.
-Jau beveik moku angliškai! – Dar sušuko atsisukdama ji. –Net kokia dešimt žodžių!
-Šaunuolė!
Jonas su skauduliu širdyje šypsojosi mažylei. Kad tik jai būtų geriau...
-Kas čia? – Paklausė Klarkas, stebėdamas voką ant stalo.
-Viktorijos. Atnešė šiandien.
Klarkas piktai dėbtelėjo, pavartė kelis kartus ir pradėjo plėšti.
-Manau, kad tai asmeniška.
-Nesikišk, - burbtelėjo. –Kas taip užklijuoja!
Į virtuvę pačiu laiku atėjo Viktorija.
-Ką čia lupi?
-Nelįsk.
Viktorija perskaitė savo vardą ant nuplėšto lapelio skiautės.
-Bet gi čia mano! Atiduok!
Prasidėjo arši kova tarp tėvo ir dukters: kuris kurį?
-Traukis, mažvaike, tu dar nepilnametė, tai ir paslapčių jokių neturėsi! – Pastūmė jis dukrą ir toliau plėšė voką.
Tuo metu Jono akyse Klarkas smuko. Smuko labai, labai žemai. Taip su vaikais elgtis negalima. O ypač su protingesniais už jį patį...
-Hm, - atsikrenkštė įtūžęs Klarkas, laikydamas rankoje popierius. –O, kiek beletristikos! Čia panele Viktorija... Ir taip toliau, ir taip toliau... Pranešame, kad jūs priimta į jaunųjų astronomų mokyklą...
Tuo metu į virtuvę buvo sugužėję visi Karmaiklai. Viktorijos akys žybsėjo iš pasitenkinimo. Ji priimta!
-Astronomų?! Ar išprotėjai, mergužėle?
-Ne, tėte, neišprotėjau. Be visų kitų planų šis mano siekis – svarbiausias.
-Ot tai pakvaišus mergiotė! Niekur tu nevažiuosi...
-Tegu, tėte, juk čia nuostabu! – Įsiterpė Markas.
-Tylėk. –Klarkas piktai nužvelgė visus ir vėl skaitė... –Į voką jums įdėjome du sunkius uždavinius.  Turėsite stebėti dangų visą rugpjūčio mėnesį, o iki rugsėjo penkioliktos atsiųsti sprendimus. Žinoma, tam turėsite įsigyti visą įrangą, todėl pinigų taip pat įdėjome.
Monika aiktelėjo.
-Pinigų? Na, na, - knisosi jis voke.
Viktorija supyko, bet laukė, kas bus toliau.
-O! Paskaičiuokim... Tik tiek? Ar jie išprotėjo! Tu už tiek tikrai nenusipirksi visų tų teleskopų! Sunaudosim pinigus sau, o mokyklą pamiršk.
-Ne, tėte, - visai ramiai atsakė mergina. –Aš esu įpareigota. Manai jie visiem norintiem švaisto pinigus? Aišku, nefinansuoja visiškai, bet aš kitą dalį susitaupiusi. Todėl nusipirksiu geriausią įrangą, atliksiu viską, ko reikalauja užduotyse, surašysiu, nusiųsiu, o kai sulauksiu pilnametystės – sudie! Mokysiuos ten, patinka tau tai ar ne.
-Ne, ne, ne... Taip nebus... – Kraipė galvą jis. –Tu ten nesimokysi.
Viktorija nuleido galvą, bet tai tikrai nereiškė, kad pasiduoda.
-Kur ta mokykla?
-Aš dar nežinau. Jų visur yra.
-Kaip tai visur? Ką čia kliedi!
-Brangusis, - jau įsiterpė ir Monika, - ji teisi. Dar daug laiko. Jeigu mes nesutrukdėm siekti svajonių Maiklui ir Markui, netrukdykim ir Viktorijai.
-Bet jie nepasiekė, nes buvo per daug nevykę. Nepasieks nieko ir ji!
Viktorija griebė iš tėvo rankų pinigus ir voką, piktai pažvelgė į jį ir demonstratyviai nužingsniavo į savo kambarį. Maiklas su Marku taip pat dingo, o Monika lėtai nupėdino į vonią.
Klarkas nuleido galvą.
-Sunku su jais... Norisi geros ateities vaikams, o jie štai... Bijau, kad nieko jai neišeis. Taip, taip ir bus.
-Aš manau, kad Viktorija jau labai daug pasiekė. Ir pasieks dar daugiau!
-Duok Dieve.

Sekančias dienas Viktorija vaikščiojo lyg žemę pardavusi. Jos mintys klaidžiojo visai kitur, o nusivylimas ir neapykanta tėvui buvo net per daug akivaizdi. Ją suprato ir motina, ir broliai, ir Jonas.
Patsai Jonas buvo pavargęs nuo Edžio varinėjimų šen bei ten, nuo nuolatinio darbo, įtampos, galvojimų, kas bus toliau... Jam buvo labai gėda, kad gyvena ir taip apsunkina svetimų žmonių buitį. Emos akutės vis išduodavo ilgesį ir liūdesį, tarsi maldavimą sugrąžinti ją pas mamytę. Mintys apie Vokietiją taip pat vis dažniau aplankydavo, nesuvokimas, kaip dabar laikosi Ilma varė į neviltį, o gal ir prapultį.
Tik štai, atėjo gūdus trečiadienio vakaras. Buvo liepos pradžia, tačiau vakaras šaltas, drėgnas, o kedras palei namą vėlei plikas, nuobodus, nesvetingas. Tačiau tą vakarą Jono kančios perėjo į kitą fazę, o gal ir palengvėjo.
Kai Viktorija, dvyniai, Ema, Karolin, Monika ir Jonas sėdėjo prie virtuvinio stalo, grįžo visų taip lauktas Klarkas. Tai reiškė vakarienės pradžią ir glostė suerzintus vaikų skrandžius.
-Jis beprotis! Jis tikras beprotis! Psichas, išsigimėlis, liurbis paskutinis! Beprotis!!! – Kaip paklaikęs šaukė Klarkas, įbėgęs į virtuvę.
Visi žiūrėjo išsigandę ir nustebę, o Klarkas jiems dabar ir panešėjo į tikrą beprotį.
-Kas nutiko, apie ką tu?
-Šis vyriškis, - parodė jis pirštu į Joną, - tikras beprotis! Lauk iš mano namų! – Spjaudydamasis rėkė jis.
Jonas ne iškart suprato kodėl čia, apie ką čia ir kam visa tai.
-Ką? Ką aš padariau?
-Tu beprotis, jeigu taip elgiesi! Dink iš mano namų, lauk!
Ema apsiverkė.
-Klarkai, valdykis! – Įpyko Monika. –Baik šaukt, kaip beprotis... Imk... Papasakok ramiai ir nuosekliai.
Jis išgėrė stiklinę vandens, nusivalė prakaituotą kaktą ir pažvelgė į Joną. Piktai, šaltai, su panieka.
-Džonas yra beprotis. Jis beprotis...
-Kodėl gi?
Visi nekantravo, o Jonas tikėjosi, kad čia kažkoks nesusipratimas.
-Jis, sudužus lėktuvui, pasiėmė svetimą mergaitę ir atitempė čia!
-Ką? Kokią mergaitę? Koks dar lėktuvas? – Klausinėjo visi iš eilės.
-Ema ne jo dukra! Jie abu, nukritus lėktuvui kažkur dingo! Jų ieškojo, bet niekaip nerado ir šiandien, per žinias, pas Bartą mačiau reportažą! Parodė jųdviejų nuotraukas... Ema ne tavo duktė, idiote, jos mama kenčia ir galvoja, kad ją kone vilkai sudraskė!
Jonas nuleido galvą. Kažko panašaus giliai širdyje ir tikėjosi... Visi į jį žiūrėjo, kaip į nusikaltėlį.
-Aš... Aš norėjau ją išgelbėt. O paskui būtų buvę per vėlu...
-Išgelbėt? Tai sakai išgelbėt! Ar proto netekai? Aišku, kad netekai, dar klausiu! – Klarkas sudaužė stiklinę į stalą.
Viktorija aiktelėjo.
-Bet Džonai... Kaip tu taip galėjai? – Paklausė Monika, pilnomis sielvarto akimis.
-Aš juk sakiau... Nenorėjau, kad ji mirtų..
-Nemeluok! Tu pagrobei šitą mergaitę! – Rodė pirštu dabar jau į nieko nesuprantančią Emą. –Nori, kad ir mane į kalėjimą pasodintų už tai, kad ją laikom čia, uždarytą? Globėjas, mat!
-Storžievis... – Rėžė Markas ir išėjo iš virtuvės. Maiklas sėdėjo netekęs amo.
-Ir kaip aš galėjau tavim patikėt... – Nuo rėkimo išpurtusiais skruostais, paklaikusiom akim, kvaila povyza ir susiraukšlėjusia kakta pyktį demonstravo Klarkas.
-Džonai, atleisk, bet turi nešdintis iš mūsų namų, Klarkas teisus... Duosiu tau šiltų rūbų jei ką, įdėsiu kelis obuolius, o tu tik dink. Paskui turėsim tik bėdos.
-O mergaitę paliksi mums! – Dar trenkė kumščiu į stalą Klarkas.
-Ką? Bet kodėl? – Pakėlė pagaliau galvą Jonas.
-Todėl!
Jonas neramiai dairėsi aplink, galvojo, ką toliau darys ir stebėjo Emą. Ji, išpūtusi liūdnas akutes, klausiamu žvilgsniu ir kaip visada baugščiai žiūrėjo į rėkiančius.
-Arba ne, įduosim tave policijai!
-Nereikia, tėte, - tarė Maiklas ir tuo visus nustebino.
-Nežinau... Mergaitės atiduoti jam negalim... Kaip čia padarius...
Situacija buvo komiška. Jonas, lyg teisiamasis laukė Klarko nuosprendžio, o visi kiti vėpsojo, bijodami ką ir pasakyti.
-Aš sugalvojau, - nedrąsiai tarė Jonas.
-Ką? Ką tu sugalvojai?! Vėl kokią nesąmonę?
-Ne. Aš išeisiu. Niekam nesakysiu, kad pas jus buvau, Edžiui pasakykit, kad grįžau į Vokietiją.
-O jei jis matė žinias?
-Tėti, jis nežiūri žinių. Tikrai, - užtikrino Viktorija.
-Na, tęsk.
-Emą pasilikit jūs, nes kitaip nebus... Ir pasakykit, kad radot kažkur JAV, parsivežėt, o pamatęs per žinias jos atvaizdą, nuvežėt į policiją. Gausit gal kokią premiją... Meluokit, kad visa tai atsitiktinai.
-Ehe, pati mergaitė pasisakys, su kuo buvo! – Jau linksmiau sušuko Klarkas.
Visi nuščiuvo. Jonas, patylėjęs kelis akimirksnius, išrėžė:
-Su Ema susitarsiu, taip? – Paklausė mergytės vokiškai.
-Jawohl! – Atsakė ši, nesuprasdama apie ką čia.
-Visa tai nelogiška, - murmėjo Viktorija.
Klarkas kiek patylėjo, apsidairė. Kiti šeimos nariai pritariamai linktelėjo.
-Ką gi. Galima ir taip padaryt. Niekas nieko nematė ir negirdėjo... Aš meluot moku, man nieko nenutiks. Tačiau... Jei negausiu premijos? Kas man iš to?
Jonas nusijuokė.
-Prieš išeidamas atiduosiu visus pinigus, kuriuos uždirbau pas Edį.
Monika aiktelėjo, Viktorija, didžiuodamasi jo dosnumu, šyptelėjo, o Klarkas sužybsėjo akimis.
-Sutarta.
Jonas atsistojo ir nuėjo paimti pinigų.
-Ir dink kuo greičiau! Ir nebegrįžk čia niekada, suski nelaimingas! – Dar išplūdo Klarkas.
Kai Jonas atidavė pinigus, priėjo prie Emos ir viską jai paaiškino, kai ką sumeluodamas. Ji suprato ne iš karto.
-O kodėl negaliu pasigirt net mamytei, kad mane išgelbėjai?
-Negalima, niekas neturi to žinoti. Sakyk, kad mes net nesimatėm! Maldauju, Ema, niekam neprasitark. Net savo kačiukui.
-Na, gerai. Pažadu, sakysiu, kaip liepei...
-Šaunuolė. Myliu tave Ema, - pabučiavo ją į kaktą ir, darkart pažvelgęs į jos akis – du Baikalo ežerus, išėjo.
Viktorija net nesiteikė atsisveikinti, o Maiklas liūdnai pamojo pro užvertą langą. Lyg šmėkla – kaip ir tą naktį...
-Tikiuosi, kad ta mergaitė nieko neprasitars. Vežkim ją tuojau pat, - rimtai tarė Monika, neslėpdama susirūpinimo ir baimės.
-Gerai... Svarbu jis išėjo. Mes saugūs, brangioji.
-Na bet ir košės per tave prisivirėm!
-Jau dalį išsrėbiau. Išsrėbsiu ir kitą, - pašaipiai nusijuokė Klarkas ir nusliūkino šalin.



                                                                10


Jono klajonės nesibaigė kelias dienas. Jis ėjo pro brūzgynus, plačius laukus ar miškus, kol atsidūrė neišvaizdžiam mieste ir, ieškodamas kur permiegot, susidūrė su keistais žmonėmis, kurie norėjo jam tik blogo. Miegoti teko ant suoliuko; sušalo kone mirtinai - kalenimas dantimis vis nesiliovė, bet išaušus saulė vėl pradžiugino ir užliejo kūną malonia šiluma.
Maždaug perpiet jis atsidūrė kažkokiam kaimelyje. Gyvenamųjų namų čia buvo nedaug, bet Jonas tikėjosi surasti prieglobstį ir, po kelių valandų nesėkmingo pagalbos ieškojimo visiškai prarado viltį. Bet štai dar liko keli tankių krūmynų apsupti namai ir nameliai – sukrypę, seni, kai kurie net apdegę.
Iš tolo į jį įsispoksojo senučiukė. Ji rankoje laikė kibirą, buvo pavargusi, pražilusi ir labai liūdna. Smalsus žvilgsnis skverbėsi į Jono sąžinę ir širdį. Jis pradėjo artintis...
-Svety, ko ieškai? Gal padėt kuo?
-Gal jums padėt? Matau sunkiai nešat, - viltingai nusišypsojo Jonas, pamatęs senučiukės naštą.
-Eik šen, reikia vandenio prinešt! – Linksmai pamojo ji.
Jonas nusistebėjo senutės draugiškumu ir patiklumu.
-Kur klajoji? – Paklausė ji, kai abu, griebę senus kibirus, ėmė semti vandenį iš šulinio.
-Pagalbos ieškau...
-Tu vietinis?
-Ne.
-Iš kur?
-Vokietijos. Priglaudę buvo tokie žmonės, bet išvijo.
-Tai ko ne namie?
Joną pradėjo erzint senelės smalsumas.
-Na, avarija buvo... Taip gavosi... Ilga istorija, tiesą sakant...
-A... Ui, kaip sunku! – Suinkštė ji, keldama kibirą ir susiėmė už nugaros.
-Nekelkit, padėkit! Aš sunešiosiu.
Jonas pastebėjo, kad senutė buvo tikrai labai sena, su giliomis veidą išvagojusiomis raukšlėmis ir giliomis žaliomis akimis, kurios jam buvo taip matytos ir taip artimos, kad jis pasijautė tartum namie. Jis vis bandė prisiminti, kur matė šias dvi smaragdines akis, kieno tokios pačios gilios, draugiškos ir katiniškos.
-Na, nori, kad priimčiau pas save?
-Būtų tikrai gerai, - nusijuokė jis ir vėl įdėmiai pažvelgė į senutės akis.
-O aš galiu!
-Tikrai? – Nudžiugo vyras.
-Žinoma. Padėsi man... O vietos pakankamai.. Aišku, jei nesi išpopintas. Žinai, pas mane nelabai švaru, viskas sena...
-Svarbu stogas virš galvos.
-Tai šaunu! Gali gyvent kiek įsigeidęs, - linksmai mirktelėjo ji.
Afrikietis. Jonas prisiminė. Taip, jis šių akių nebūtų galėjęs niekada pamiršti... Kažkada, kai buvo su tėvu Afrikoje pamatė būrį vaikų. Badaujančių vaikų. Jie sėdėjo, ištiesę kaulėtas rankas ir žiūrėjo didelėmis, nuoširdžiomis akimis. Nieko nėra gražiau už badaujančio afrikiečio akis... Niekas taip neįstringa atmintyje... O tada, prisiminė Jonas, jis pamatė kitokias akis. Tamsiai žalias. Visi tokie vienodi ir juodi, o tas vienintelis buvo žaliomis akimis. Jonas prisiminė kaip tada, kaitinant beprotiškai saulei ir stovint smirdinčioje pavėsinėje, jis paklausė tėvo:
-Kodėl jis kitoks?
-Nežinau, turbūt jo mama žaliaakė.
-O tai jie ne broliai?
-Nežinau, sūnau... Gal kažkas su genais ne taip buvo... Aš negaliu tau paaiškint.
Daugiau Jonas nebeklausinėjo. Jis tik žiūrėjo į žaliaakį ir laukė, kol šis suriks ką nors savo kalba. Dažnai taip būdavo, jei per ilgai užsispoksodavo į kokį vaiką. Neišauklėti ir akiplėšiški, ieškantys vietos po saule, tie vaikai pykdavo, kai į juos pernelyg ilgai žiūrėdavai. Neduodi aukos - nežiūrėk!
-Sūnau, negražu taip ilgai spoksot. Einam, nemandagu, - nusitempė tėvas.
Taigi, senelės akys buvo kaip ir to afrikiečio. Skyrėsi tik tas, kad senelės akys atrodė labiau pavargę, praradę viltį ir... baltame fone. Atvirkščiai nei afrikiečio berniuko. 
-Na, tai ką papasakosi? – Maloniai paklausė senutė, kai jie sėdėjo virtuvėje ir gėrė skanią arbatą.
-Skurdi vieta čia. Mačiau kaip vienas vyras netoliese spardė savo žmoną.
-Pasitaiko. Užtat ir gyvenu aš kiek toliau, man ramybės reikia... Žinai, vaikeli, spardo čia žmonas, spardo dar ir kaip... Jokios užuojautos, meilės, pagarbos! Už vieną skatiką ir sielą velniui parduotų, ir mylimąją užmuštų... Negeri dalykai darosi čia, vaikeli, negeri.
-Bet visur taip. Žmonės patys žiauriausi žvėrys...
-Ne visi, vaikeli... Matai, pasitaiko geraširdžių.
-Tokių kaip jūs? – Nusišypsojo Jonas.
-Aš? Ką tu, aš paprasta senė.
-Senės būna bjaurios, teta.
-O aš? Irgi susiraukšlėjus visa, su kupra... Šaukiasi jau Dievulis, matai, kokia aš sena.
-Bet užtat akys gražumo neregėto.
Senelė skambiai nusijuokė.
-Na, bet ir drąsus tu! Tiesa... Akys, kai buvau jauna, buvo mano ginklas, - kikeno ji. –Turėjau daug gerbėjų. Gal jos tik ir išliko tokios, kaip tada... Tik kiek prigesę, vaikeli. Matai, visos ugnys užgęsta.
-Taip, tiesa...
Dabar Jonas, klausydamas senutės postringavimų, dairėsi aplink. Mažutė, visko prigrūsta, jauki virtuvėlė... Asketiško tipo, kiek nešvari. Bet Jonas čia jautėsi gerai. Jam patiko, kad senutė iškart priėmė kaip savą (ir kad išvis priėmė), kad visa kas čia jam priminė gimtą Lietuvos kaimą. Sentimentai ir nostalgija.
-Kažin kada grįš Anė...
-Anė?
-Turiu dar čia tokią priglaudus...
-O, tai jūs ne viena?
-Ne. Prieš kelis mėnesius Kvebeko stoty laukiau siuntinio iš kito pasaulio krašto – anūkės. Ten ilga istorija.... Nuvylė mane tie vaikai, apgavo... Tai aišku, senė aš, kur neapgaus... – Akivaizdžiai nusiminė senutė. –Bet ne apie tą kalba, ar ne? Žiūriu, kažkokia mergaitė atsisėdo prie manęs ir kad verkia, kad verkia... O suplyšus visa, purvina, nutąsyta... Aš ją ir užkalbinau, aišku. Pasipasakojo, kad išvežę buvo iš Kanados, visokias blogybes išdarinėjo. Pagailo man mergaitės, tokia visai nususus buvo... –Senutė įsidėjo daugiau cukraus į arbatą. –Galvoju, gal man vis ne taip liūdna bus. Ir grįžom. Tai ji gyvena pas mane, padeda, aptvarko viską... O va šiandien gavo darbelio, tai sakė už tuos pinigus sau ko nusipirks ir svarbiausių produktų parneš... Laukiam...
Jonas tyliai mąstė, kokia ši senutė geraširdė ir kaip ji pasitiki žmonėmis. Staiga jo akys užkliuvo už ant sienos kabančio kryželio.
-Jūs tikit į Dievą, Viešpatį Jėzų Kristų?
-O, vaikeli, kad tu žinotum, kaip tikiu!
-Na, galiu tik numanyti... – Neatitraukė akių nuo kryželio Jonas.
-Man, kai dar merga buvau, nutiko labai keistas dalykas. Papasakosiu kada prie progos...
„O kuo dabar bloga proga? “ – pagalvojo Jonas, bet nusprendė, kad gal tai per daug asmeniška ir senutė nenori pasakot.
Vakare grįžo Anė. Į namus ji įžengė būdama girta ir sušalus.
-Labas, močiut!
-Vaikeli, gėrei?
-Tik truputį... Pagalvojau, kad nereikia mums tos sodos.
Jonas ne iškart suprato apie ką čia.
-Einu... Einu migt...
Anė nė nepaklausė, kas Jonas per vienas, tik atsisuko ir išsišiepė pajuodavusiais dantimis.
Mergiščia buvo tikrai kažkokia nususus, labai liekna, vidutinio ūgio. Plaukai juodai žali, susisukę kone virvėmis, o pačiame viršugalvyje jų visai nedaug. Į apgirtusias akis neatkreipė dėmesio, tik įsiminė baltą veidą ir pajuodusius dantis.
-Brrr... Kaip ragana kokia, - pareiškė savo nuomonę Jonas, kai Anė jau buvo uždariusi savo irštvos duris.
-Na taip, nelabai išvaizdi mergaitė. Bet žinai, vaikeli, man nepatinka, kad ji vis kartais išgeria... Praeitą savaitę išgėrė beveik visą mano odekoloną... Turėjau nuo labai seniai...
Joną pradėjo vimdyt.
-Maniau, ar nereikės daktarų šaukt... Klejojo pusė nakties kaip pamėklė... Oi, vaikeli, šita mergytė nelabai dora, pats matai. Ir vis keisčiau elgiasi... Bet ką darysi, kad jau pasiėmiau...
Senelė vis dažniau atsidusdavo.
-Pavargau, eisiu ir aš gulti...
Jonui paskirta vieta buvo didelis ir pustuštis kambarys su senu čiužiniu ir veidrodžiu per pusė sienos. Jam tai buvo labai nejauki ir nepatogi vieta, netgi baisoka. Bet priekaištauti senelei būtų buvusi daugiau negu nuodėmė.
Jonas atsigulė ant čiužinio ir užsiklojo kandžių suėstu pledu. Aišku, būna ir blogiau, bet dabar jis jautėsi beprotiškai vienišas ir liūdnas. Vienintelis mažas langas šioje didelėje patalpoje, o pro jį skverbėsi ryški mėnulio šviesa... Tai priminė paskutinę naktį Hamburge. Tada Jonas gulėjo šalia savo mylimos Ilmos, o dabar tartum vienuolis uždarytas celėje.
-Labanakt, likime, - sukuždėjo tyliai, apsivertė ant šono ir užmigo.
Kitą dieną Jonas jautėsi visai neblogai. Padėjo senutei, žvalgėsi ir vaikštinėjo aplink, šypsojosi dangui ir saulei, stengėsi pažinti vietovę. O vietovė buvo tikrai graži...
Pietų metas atėjo bematant ir jie, visi trys, susirinko į mažą virtuvėlę prie mažo staliuko. Senutė buvo išvirusi kruopų sriubos. Jonas godžiai valgė – jautėsi alkanas it vilkas.
-Gal kavos? – Vis klausinėjo senutė.
-Aš norėčiau, - tarė Jonas.
-O tu? – kreipėsi į Anę.
-Nenoriu.
-Kaip tai nenori? Ryte arbatos nenorėjai, dabar kavos nenori... Reikia, vaikeli, skysčių gert kuo daugiau. Įpilsiu ir tau.
Anė iššiepė pajuodusius dantis. Saulės šviesoje ji atrodė dar baisiau: randuota, su juodais plaukais ant kaklo, šlykščiai išsiviepus, išpūstom šnervėm ir užtinusiom akim.
-Nenoriu.
-Vaikeli, nesispyriok... Vėl vaikštai mieguista. Sakau, išgersi kavos – bus geriau... – Senutė lėtai pilstė kavą vis pažvelgdama į sieninį laikrodį, kuris tiksėjo labai garsiai ir erzinančiai.
-Na va, imkit.
-Ačiū, teta, jūs labai gera ir rūpestinga.
-Oi, Džonai!
Jonas atsisuko.
-Ką? Ne toks vardas? Oi, negi vėl pamiršau...
-Ne, ne, toks. Būtent toks, - nusišypsojo jis, bet po kelių sekundžių šypsena išblėso ir ją pakeitė rūškana.
-Che, che, - sušvokštė Anė ir vėl išsišiepė.
-Kas? Kas juokinga?
-Nieko.
-Gerk kavą, atšals.
-Nenoriu, - kaip varlė išpūtė akis Anė.
-Gerk, gerk, nesiginčyk. Neišpilsiu dabar gi...
-Nenoriu, pasakiau! – Pro dantis išspaudė žodžius ji ir paraudonavo iš pykčio.
Jonas išsigando. Anė atrodė lyg psichinė ligonė.
-Vaikeli, ko čia pyksti... Gerk tą kavą, - ramiai kalbėjo senutė.
-Aš nenoriu! – Suspigo ji kimiai ir tėškė puodelį į žemę. Šis ir visa kava pažiro į keturias puses.
-Vaikeli, juk sakiau praeitą kartą, reikia valdyti emocijas... Negražu taip... Eik, sušluok šukes dabar.
Jonas stebėjosi senelės šaltumu.
-Psichė, - tyliai ištarė jis.
Anė vėl iššiepė tamsius dantis, iškišo liežuvį ir, sušnypštusi it gyvatė paglostė Jono smakrą.
-Dink nuo manęs!
-Ane! – Kiek pyktelėjo ir senelė. –Nelįsk prie jo, eik sau!
Pabaisa, vis dar išsišiepus, nusliūkino tolyn.



                                                       

                                                                11


Dienos senelės namuose slinko lėtai. Iš pradžių viskas Jonui buvo neįprasta ir kiek šiurpoka. Melancholiškas dangus, tankūs medžiai aplink, pajuodus Anė... Kartais atbėgdavo kokia pusnuogė mergšė, prašydamasi pagalbos, o ją atsivydavo kirviu nešinas barzdočius. Visa tai čia buvo įprasta ir Jonas, praėjus kelioms siaubo pilnoms dienoms, apsiprato.
Jis sėdėjo virtuvėlėje (kurią buvo labai pamėgęs) ir spoksojo pro langą. Vijokliais uždengta sukrypus tvorelė slėpė išmatų duobes. Dangus buvo šiek tiek apniukęs, bet kartu ir skaistus – lyg šiek tiek drumzlinas vanduo. Pagalvojo apie Emą ir tai, kaip jai sekėsi po to, ar neprasitarė ko nereikėjo, ar laimingai susitiko su mama.
-Na, vaikeli, ilsiesi?
Jonas šyptelėjo.
-Eisim dar tuos rąstigalius nunešim kur. Labai jau jie man kliudo kieme...
-Gerai.
Jonas žvilgtelėjo į kryželį ant sienos. Šį virtuvės „aksesuarą“ jis pamatydavo visada, kai tik išgirsdavo senelės balsą.
-Į ką taip žiūri?
-Į krucifiksą.
-Ai, taip, taip, vaikeli... Į kryželį mano... Žinai, jei degtų namai, tai tik jį ir norėčiau išgelbėt. Jis man labai brangus...
-Kodėl? – Smalsavo Jonas.
-Sunku tai prisiminti... Tai lyg miglotas sapnas...
-Na, aš klausau, - santūriai tarė Jonas ir atsisuko į smaragdines akis.
-Kai man buvo berods šešiolika ar septyniolika metų, nuo mamos gimimo dienos proga gavau šį kryželį. Pasikabinau jį ant sienos ir spoksojau... Nesupratau, ką reikia su juo veikti... Vaikeli, aš dar tokia jaunutė buvau! Ir, pamenu, gulėjau naktį lovoj... Tokią labai minkštą turėjau, o spalva, - apsidairė ji, - va, kaip šito. –Parodė į raudonos ochros spalvos užuolaidėlę. –Bet ne tame esmė, vaikeli, ne tame... Gulėjau, pamenu, prie pat lango. Va taip, iš dešinės man langas buvo. Labai nejauku, bet ką darysi, kambarys toks mažas buvo... Šalta labai naktis tada, pamenu...
Senutė giliai susijaudino ir, apimta nepaaiškinamos baimės ar džiaugsmo, pravirko.
-Vaikeli, kad tu žinotum, kaip man ta naktis viską pakeitė. Atsimenu, atsikeliu, pažiūriu pro langą... O ten vyro veidas.
Jonui nutirpo kojos ir nustojo plakti širdis. Bet labai trumpą sekundės dalį.
-Toks tas veidas mąslus, bet kartu ir gražus. Labai dailus, vaikeli, bet nepažįstamas... Manai, kad išsigandau? Neišsigandau, visai! Vaikeli, aš kai pamačiau tas šviesias akis tamsioje naktyje ir tokią ramybę..! To paaiškint neįmanoma.
-Nesupratau, nors ir kaip stengiausi... Kodėl nespiegėt, pavyzdžiui? Kas ten toks buvo?
-Todėl, nes žinojau, kas ten. Pajaučiau. Ten buvo Jėzus Kristus, vaikeli, pats Aukščiausias ir Švenčiausias!
Jonas, net pats nesuprasdamas kodėl, nes nebuvo giliai tikintis, patikėjo senute. Ji tą akimirką buvo labai nuoširdi, apimta egzaltacijos ir meilės savo tikėjimui.
-Po to, ryte, aš nesupratau ar čia buvo sapnas, ar tikrovė... Bet žinai, vaikeli, nuo tos dienos meldžiuosi vis karščiau, nes tikiu, kad Jis man apsireiškė...
Tą akimirką Jonas pasijautė niekingas ir tuščias padaras. Toks menkas, tiek mažai matęs apart miestų ir prabangos, tiek mažai jautęs ir suprantantis. Jis užsimanė būti Azijoje. Per gyvenimą patirtos ir išgyventos kultūros, religijos ir visa kas taip susimaišė jame, kad pasijautė nežinąs kas esąs ir kam esąs. Niekur netinkantis.
Senutė šluostėsi ašaras ir kažką murmėjo.
-Eime, nunešim rąstus, - rimtai tarė Jonas ir atsistojo. Nusprendė daugiau nebežiūrėti į krucifiksą.

  Praėjo savaitė nuo Jono atvykimo į šią keistą vietovę. Anė vis labiau jį baugino, o ir senelė stebėjosi merginos elgesiu... Pasak jos, Anė niekada anksčiau neatsikalbinėdavo, nemiegodavo iki pietų, nevaikščiodavo pas kaimynus nežinia ko.
Vieną vėsią naktį Anė peržengė visas ribas. Jonas nė negalėjo pagalvoti, kad ji gali ką nors bloga padaryti mielai senutei. O ypač, kad ji buvo Anei labai gera, maloni ir dosni.
Stebėdamas lubas, jis išgirdo miegančios senutės tylų „baikit“. Ne iškart suprato, užu sienos balsas buvo duslus ir neaiškus. Jis nusprendė nueit ir pažiūrėt, kas ten dedasi.
Išėjo į tamsų perėjimą ir išsigando, visų pirma, savo atvaizdo veidrody. Įžengė į senelės kambarį. Iš pradžių Jonui pasirodė, kad senutė tik guli ant nugaros ir kažką sapnuodama dejuoja. Bet staiga pamatė prie lovos šmėžuojančią dar vieną figūrą. Tuo metu jam širdis nušoko į kulnus ir Jonas sustingo it vaiduoklį pamatęs. Bauginanti tamsa ir nepažįstama vietovė jį dar labiau gąsdino. Jis priėjo prie lovos ir pamatė Anę; ši, nuklojusi senelę, bučiavo jos lūpas, išviepusi pajuodusius dantis ir smailą liežuvį kvėpavo jai į veidą. Akys tamsoje žibėjo kaip katės – ji buvo pasiryžusi pulti Joną.
-Traukis iš čia, ištvirkėle! – Pasišlykštėjo jis ir, paėmęs Anę už plaukų pargriovė ant žemės.
Senutė po kelių akimirkų prisibudino. Jonas žinojo, kad ji geria vaistus ramiam miegui užgarantuoti, todėl nepribunda taip greitai, kaip reikėtų.
-Kas? Kas čia? Oi! – Nesuprato senutė. –Nedek šviesos, vaikeli, nedek, aš pusnuogė!
  Anė buvo kažkur dingusi. Jonas pamatė, kad senutė sagstosi naktinius marškinius.
-Ar viskas gerai? – Paklaikusiomis iš siaubo akimis ir vis dar kulnuose plakančia širdimi klausė Jonas.
-Ak, vaikeli, aš visa apseiliota! – Pasišlykštėjo senutė.
Iš gretimo kambario pasigirdo šaižus kvatojimas. Anė.
-Suvemta psichė, - įpyko Jonas.
-Bet kas mane atsagstė? Kas čia buvo? Išvis, ką čia darai, vaikeli..? – Vis dar nesuprato senutė.
-Vaikeli, vaikeli... Gana tų vaikelių! – Jonas pažvelgė į senelės smaragdines akis. –Ji ištvirkus, iškrypus, psichiškai nesveika maniakė!
-Anė? Kuo ji čia dėta?
-Nejaugi jūs dar nesuprantat?
Senutė nuraudo iš gėdos, pažvelgė į raudonas rankas ir daugiau nebeklausinėjo.
Naktis buvo šviesi. Mėnulis skverbėsi pro Jono „vienutės“ langą ir neleido sumerkti akių. Keisti vaizdiniai ir baimės transformavosi į košmarus.

Jonas negyvomis akimis žiūrėjo į tolius.
-Vaikeli, nereikėjo taip žiauriai, nereikėjo...
-Aš padariau taip, kaip bus jums geriau.
Senutė atsisėdo ant rąsto ir susidėjo rankas ant kelių.
-Negerai taip... Kur ji dabar dėsis vargšelė...
Joną apniko slogūs prisiminimai.
-Kaip jūs nesuprantat? Aš daugiau nenoriu šia tema kalbėt. Išvijau ją ir viskas. Daugiau prie jūsų nekibs nei naktim, nei dienom.
-Ačiū, ačiū... Bet nereikėjo. Neturim teisės jos baust.

Praėjo visa vasara pas senelę. Jonas buvo visiškai įsitikinęs, kad daugiau niekada nebegrįš į Vokietiją ir niekada nebepamatys savo šeimos. Jam visai gerai buvo ir čia, Kanados kaimelyje.
Orai vis labiau bjuro, šaltis stingdė kaulus. Senelės būstas nebuvo itin sandarus, todėl naktimis jie versdavosi, kaip išmanydavo: prisipildavo plastikinius butelius karšto vandenio ir pakišdavo po antklode, užkamšydavo langus, litrais gerdavo arbatą. Šis nešiuolaikiškas, bet gana jaukus gyvenimas Jonui priminė vaikystę, kokios jis... neturėjo. Visi jo bendraamžiai žiemą sėdėdavo už krosnies ir būdavo taip šilta, taip gera, kai matydavo pūgą už lango! Jonui taipogi buvo šilta. Afrikoje, Azijoje, salose.
Jis grįžo iš miesto. Įžengęs į savo jau nebe naują būstą išdėstė ant stalo pirkinius, užsikaitė arbatinį, o vėliau, nepakeldamas akių nuo jo – sėdėjo susidėjęs koją ant kojos. Į krucifiksą nepažvelgė nė sykio.
Buvo jau sutemę. Ochros spalvos užuolaidėlė šiek tiek plaikstėsi, pranašaudama vėjuotą naktį.
Jonas išsitraukė iš murzinos švarko kišenės apiplyšusį pakelį „Craven A“ ir užsidegė cigaretę. Kaip seniai jis rūkė!
-Velniava, - nusikeikė jis, prisiminęs, kad viduje rūkyti negalima.
Išėjo į eilinį liūdną vakarą. Gaivus oro pliūpsnis suvirpino plaučius. Deja, greitai juos užpildė cigeretės dūmas. Prisiminė, kaip kažkada jo tėvas pasakojo apie Kanados oro gaivumą, malonią vėsumą ir kaip būtų gera ten apsilankyti kartu. Deja, kartu nepavyko. O ir oras čia ne toks malonus... „Panegirika“, - pamąstė jis ir, pabaigęs nuodų dozę, grįžo į trobelę.
-Džonai... Džonai, vaikeli, ateik... – Šaukėsi senelė iš savo kambario.
-Kas nutiko? – Paklausė jis, stovėdamas tarpdury.
-Nežinau, labai negera... Labai...
Jonas nieko nelaukdamas padėjo senutei apsirengti šiltais drabužiais, paėmė būtinus daiktus ir, pasodinęs į „Rols Roisą“ išdūmė artimiausios ligoninės link.
-Šalta, vaikeli, jauti?
-Jaučiu, - lakoniškai atsakė jis ir paspaudė akseleratorių.
-Nemirsiu. Aš dar nemirsiu.
Jie pravažiavo tamsią gyvenvietę ir atsidūrė greitkelyje.
-Kausto sąnarius... Ak, galva, galvelė...
Jonas atsisuko į senelę ir, pažvelgęs į smaragdus, nusprendė, kad jai nėra taip blogai. Bet greičio pedalo neatleido.
-Prasideda blogieji orai... Ai, kaip skauda! Na kas gi čia dabar per ligos vidury nakties... Ko tu nekalbi su manim, Džonai?
-Vairuoju.
-Ak, jei labai pavargęs esi, tai nevažiuojam, pakentėsiu.
Jonas sustabdė automobilį, atsisuko į senelę ir tarė:
-Mes į ten nuvažiuosim, ir kuo greičiau. Už jūsų sveikatą nieko svarbiau nėra.
Senutė nusišypsojo ir užsimerkė.
-Artimiausioje sankryžoje – į kairę, Džonai.
Netrukus jie atsidūrė apleistoje ligoninėje. Senelę iškart paguldė. Vargšė visa tirtėjo iš šalčio ir Jonas pyko ant savęs, kad nepavažiavo toliau ir neparūpino jai geresnės ligoninės.
-Kaip ji? Kas nutiko?
Daktaras, kuris buvo labai apsimiegojęs ir visai ne daktariškos išvaizdos, tyliai pavartęs lapus pradėjo kalbą:
-Taip... Čia ta senutė... Žinot, serga ji gana rimtai. Na, gal ne visai – vidutiniškai. Tik labai užsispyrus... Na, skundžiasi, kad šalta... Tai ką aš jai padarysiu? Išlepus senutė... – Murmėjo jis. –Liga, kaip liga, nieko čia nepakeisi. Kankinsis, paskui numirs... Žinot, negerai taip.
Jonui labai nepatiko gydytojo abejingumas, šaltumas, chamiškumas ir tai, kad nesugeba pasakyti tikslios diagnozės. Vokietijoje taip nebūdavo...
-Negerai, taigi, negerai. Reikia, kad nesikankintų žmogus, nes ilgai dar ji čia nesiruošia mirt... Stipri močiutė... – Vis flegmatiškai tąsė žodžius jis.
-Tai ką jūs man siūlot daryt? Jei žmogus kankinasi – gydyt reikia! Ar ką daryt? – Paskutinį sakinį tykiau ištarė Jonas.
-Žinot... Už gana padorią kainą yra toks vaistas... Vienas švirkštas ir net labiausiai užsispyrus senė pavirs į nuvytusį klevo lapą! – Nusikvatojo jis, šelmiškai pamerkė akį ir paplekšnojo Jonui per petį.
-Na jau ne! Eutanazija? Ar jūs išprotėjot, daktare?
-Čia užsispyrus pacientė bus... Pigiau išeina... – Vėl prie lėto tono sugrįžo daktaras.
-Šunsnukis, - apsisuko ant vienos kojos Jonas ir dingo.




                                                                    12


Jonas sėdėjo šaltoje ir drėgnoje palatoje, laikė už rankos senutę ir kalbėjosi su ja. Ši atrodė visai žvali, praėjus trims dienos po negalavimų pradžios.
-Vaikeli, nuvažiuok į namus, atvežk dar mano kryželį... Gana čia prie manęs budėt. Gyvas vien kava. Nagi, važiuok, išsimiegok, o tada grįžk... Tik su kryželiu. Aš mirsiu prie jo.
-Nemirsit jūs.
-Mirsiu. Ir labai greitai... Todėl visą savo menką turtą paliksiu tau... Parašysiu testamentą...
-Man? – Suirzo Jonas.
-O kam kitam? – Nusišypsojo senutė. –Artimųjų aš neturiu, vaikeli...
Jonas pajautė sunkią naštą sau ant kupros. Kodėl jis? Ką reikės veikti toje trobelėje? Vėl prasidėjo nežinios laikotarpis...

Atėjo spalis. Gamtos grožis, o kartu ir šaltis vedė Joną į apatiją. Senutė vis kalbėjo, kad mirs, bet gydytojams ir Jonui taip neatrodė. Smaragdinės jos akys tik šiek tiek prigeso, o kalbos apie tai, kaip Jonas turės rūpintis trobele, kiemu ir visa kita aplinka vis dažnėjo.
Jonas mylėjo senutę ir visa širdimi troško, kad senutė išgytų... Bet dabar jis jautėsi klaikiai. Noras (galbūt) grįžti į Vokietiją, pamatyti šeimą buvo lygus norui likti su senute. Jis mąstė, kad jo smegenys tuoj išsiderins ir tada bus ramu... Beryšės mintys ir jausmai gramzdino gilyn į apmąstymų jūrą.
-Tai vis sėdit, ponas?
Jonas pakėlė akis. Gydytojas. Ironiškas, šlykštus, pagiriotas ir dar balažin koks.
-O kas jums darbo?
-Nieko... Na, suprantat, laukiamasis negali tapti jūsų namais... Nehigieniška, neestetiška...
-Gal aš patylėsiu apie jūsų ligoninės higieną, - irzliai tarė Jonas ir dėbtelėjo į purviną stalą.
-Taigi, tylėkit... Žinot... – Vėl vartė lapus jis. –Senutė greitai mirs... Spalio pabaigos nesulauks... Tyrimai labai blogi.
-Tai darykit ką nors, velniai rautų!
-Žinot, ponas, kai atvykot į čia jau buvot šiek tiek nervuotas... O dabar visai kaip psichas... Nuvarys ir jus į kapus ta senė.
Pirmą kartą Jonui gydytojo žodžiai pasirodė teisingi. Bet jis paprieštaravo:
-Ne. Žiūrėkit savęs... Darykit ką nors, kad ji išgytų.
-Ką jau čia ir pridarysi... Pamatysit. Tikėkit mano, jau daug metų dirbančio šioje skylėje, gydytojo žodžiu. Mirs tuoj...
Jonas atsistojo ir išėjo į kiemą.

Ir gydytojas neklydo. Po kelių savaičių senutė užgeso visiškai. Ta mirtis buvo neskaudi; senutė meldėsi ir norėjo į dangų, dėkoju Dievui už gražias paskutiniąsias akimirkas. Jonas dar nebuvo matęs tokios pagarbos mirčiai.
Apsigyvenęs senutės namuose, jis susirado šiokį tokį nelegalų darbelį. Kadangi jokių dokumentų neturėjo, tenkinosi žemiausio rango pareigomis – vis šiokie tokie pinigai. Jis norėjo kuo greičiau išsikelti gyventi į miestą, kur jo taip nevarstys kaimynų žvilgsniai. Išvis, ši vieta be senutės buvo bauginanti ir nesvetinga. Tai parodė keli ne itin malonūs įvykiai.
  Per Naujuosius metus Jonas vienui vienas sėdėjo prie neseniai įsigyto televizoriaus ir stebėjo pigias programėles. Kaimynai lėbavo jau dvi dienos prieš Naujųjų išvakares, linksmybės ir erzelynė nesibaigė, dainos netilo. Staiga iš snaudulio išblaškė stiprus beldimas į duris. Jis išgirdo anglišką:
-Su Naujaisiais, kaimyne!
Apsiavė zomšinėm šlepetėm ir nurypavo prie durų.
-Labas vakaras!
-Sveiki, reikia pagalbos, kad atsibeldėt?
Prie durų lingavo viena senyva moteris, du vyriškiai, o šalia jų linksmai šypsojo nedidukė mergytė. Jai ryškiai patiko šis tėvelių „žygis“.
-Kaip tai kuo? Įsileisk, kaimyne!
-Girdi, vienas čia nesėdėsi per Naujus!
Jonas nenoriai pravėrė duris kiek plačiau, ir visa draugiška kompanija susivertė vidun.
-Matėm, kad languose šviesos, tai ir užėjom... – Paaiškino moteris. –Tau turbūt liūdna, kai žmona jau mirus? Pirma Naujųjų metų šventė vienam, ar ne?
Jonas nesuprato ir klausiamai pažvelgė į beveik blaivą vyriškį.
-Na tai, senė! Mirė jau gi... Likai čia vienas, be žmonelės.
-O kad maniškė pakratytų kojas!.. – Linksmai sušuko kitas ir išsidrėbė ant sofutės.
-Nesuprantu jūsų. Manot, kad senutė buvo mano žmona? – Jonui šį klausimą tarti buvo labai sunku.
-Tai nejaugi ne? – Nusikvatojo moteris. –Žinom, tu nesigink! Ta senė tik ir laukė, kol kas ateis ir „paims“ ją..!
Visi linksmai nusikvatojo, lyg tai nebūtų buvę nieko naujo.
-O ji gera, ar ne? – Tęsė šlykšti boba. –Ta senė tokia nebloga, aha! Girdėjau, kad su jaunesniais lovoj geresnė už pačią kekšę Anę!
-Aha, gerai padarei, kad tą mažę išvijai! Visgi tavo naujieji namai...
-Guvi seniokė buvo, kažin ko padvėsė? Vaidino pamaldžią, o širdyje tikra pajodžarga! Už vieną gerą daikčiuką ir sielą parduotų, ar ne taip?
Jonas nebesiklausė. Šie žmonės jam buvo tušti menkystos.
-Daikčiuką? – Nusikvatojo vyras. –Ko čia kalbi kaip šešiolikmetė?
Moteris kumštelėjo jam ir toliau porino:
-O žiūriu visai neblogą įsitaisius! Va dėl ko nesupažindino, kad nenuviliočiau.. Cha, cha! Nieko, patys susipažinom, kai numirė seniokė!
-Dinkit iš čia.
-Ką?
-Nebūk toks nemandagus, kaimyne!
-Dinkit jūs, šlykštynės! – Sušuko Jonas ir visus išgrūdo pro duris.
-Oi, oi, oi, kokie mes pikti... – Nusimaivė mazgė.
-Pasigailėsi išvijęs! – Sušuko jos tėtis.
-Gerų naujųjų, eržile! – Dar pridėjo moteriškė ir visi dingo tamsoje.
Jonas nusviedė ant lovos savo pavargusį kūną ir užmigo.

Naujųjų metų rytą Jonas apsitvarkė namus, pasitaisė šiokius tokius pusryčius ir išėjo į mišką.
Vaikštinėjo jis ilgai ir nuobodžiai, stebėjo apsnigtas šakas: šios, kartais paliestos jo, numesdavo ant žemės gerą gabalą baltutėlio sniego. Po valandos Jonas grįžo atgal ir prie savo namų durų rado mielą staigmeną – kačiuką. Jis buvo uždarytas dėžutėje: medinėje ir apgraužtoje, o jos dugne buvo parašyta:

Su Naujais, kaimynėli, čia tau mūsų dovanėlė! Priglausk jį, nebūk beširdis. Šis kačiukas tau atstos žmonelę!

                                                                                          Tave mylintys kaimynai


Kačiukas buvo nususęs ir dar visai mažytis; jis spoksojo į Joną liūdnomis akutėmis, tyliai miaukė, o gavęs dubenėlį su pienu ir šiltą guolį – murkė iš malonumo. Nors ir sarkastiškas gestas, bet... Jonui ši dovanėlė patiko. Kačiuko akys tikrai buvo panašios į senutės smaragdus, tik šios kiek „murzinesnės“. 
-Na, tai draugausim?
Gyvūnėlis mielai sumurkė ir užšoko ant lovos.

Praėjus trims dienoms, Jonas kaimo keliuku lėtai pėdino namo; buvo užsukęs į miestą, nusipirko maisto produktų, tik, deja, kišenės vis greičiau tuštėja. Jis suprato, kad greitai turės keliauti iš šios vietovės ir apsigyvent kažkur, kur galėtų dirbti.
-Ei, suski! Kaip kačiukas?
Jonas apsidairė.
-Čia, čia, kur ten spoksai!
Šalia apdegusio namo stovėjo kažkoks storulis ir šlykščiai šypsojosi, demonstratyviai grauždamas vištos kulšį.
-Kaip kačiukas?
-Gražus, ačiū.
Jonas pasisuko eiti, bet „kilniaširdis“ kaimynas dar sušuko:
-Nenukankink vargšelio... Jis tai ne senė!
Jonui iš įtūžio paraudo skruostai ir lėtai gniaužėsi kumščiai.
-Pasistengsiu, - nusišypsojo pro sukąstus dantis.
-Et, jaunimas... Iškrypę! Nieko, laukia tavęs dar viena staigmenėlė... – Gestikuliuodamas aiškino jis.
-Eik švilpt.
Jonas grįžo į namus ir išsitiesė ant lovos. Kokie kiaulės tie jo kaimynai! Su sugadinta nuotaika, skaudančia galva ir apledėjusiom plaštakom nusigavo iki savo kambario. Atidaręs duris ant lovos pamatė kačiuką... Negyvą.
Jonas pripuolė prie jo. Vargšui gyvūnėliui buvo nuskustas pilvas ir ausys, išnarinta koja (bent taip atrodė Jonui), perrėžta gerklė. Jis mirė besikankindamas.
-Kiaulės! Gyvuliai, beširdžiai! – Puolė į isteriją jis ir apsiverkė.
Po kačiuku buvo padėtas lapelis:

Nauji metai – nauji išbandymai! Sakėm, kad pasigailėsi išvijęs. O ir šiaip, pas tave per ilgai dega šviesa languose. Palaidok deramai!
 
                                                                                      Tave vis dar mylintys kaimynai


Šią akimirką, žiūrėdamas į savo paraudusias apšerpetojusias rankas ir uosdamas numirėlio kvapą, Jonas nusprendė, kad reikia veikti. Plaukti pasroviui jam atsibodo.