Įkvėpimo klyksmas

Ji buvo aukšta, bet nežaidė krepšinio, o laisvalaikiu virė pietus. Eilinė miesto keistuolė, išlindusi pro keturkojo autobuso langą ir padovanojusi kepurę šiauriniam vėjui. Gyvendama Idėjoje, ji neturėjo didesnių galių ir netgi negalėjo siųsti laiškų – pašto darbo valandos trukdė jos egzotiškam laisvalaikiui. Sunkus buvo jos gyvenimas, ypač pavasarį, kai ištirpęs sniegas atidengdavo per žiemą susidariusį purvą.
  Draugės jos nesuprasdavo, tačiau menininkai ją pavadino Idėja. Ypatingas vardas, plačiai nenaudojamas pasakose apie  blondinę lapę, ar mituose apie antikos didvyrius ir netgi nesutinkamas kebabų kioske, prie vakar užsidariusios stoties. Idėja nemėgdavo sėdėti vienoje vietoje – mokykloje ją išvarydavo iš pamokų, o namie uždarydavo į vienišą kambarį, su moderniu paveikslu ant lubų. Jeigu Idėja dalyvaudavo olimpinėse žaidynėse, net tokie čempionai kaip būtis ar pramogos negalėjo jos pavyti.  Idėja tiesiog buvo, ir privalėdavo išeiti pro žydro rašiklio širdelę...
  Varlės kvaksi, žuvėdros klykia. Įkvėpimo miestui patinka žuvėdros. Jame puikuojasi muzikos mokyklos, dailės galerijos ir apleisti garažai, su kažkada klykusiomis sirenomis, įspėjančiomis apie pavojų. Ech, tai ne siaubo filmas. Gaila. Klyksmas mėgsta išgąsdinti, o idėja – išsigąsti!
  Įkvėpimo miesto gyventoja bijo išeiti į tolesnį pasaulį, baiminasi likti nesuprasta, o šių dienų supratimas – banalus dalykas. Kada nors suprasiu.
  Įkvėpimas statomas nuo pat civilizacijos užuomazgos. Valdžia negali jo sugriauti. Seimas bejėgis – įkvėpime neegzistuoja partija. O jei susigalvotų egzistuoti, tai būtų poetai, eseistikai, prozininkai... Pasakyčiau angliškai: „Nice“ . Bet neskamba, tad geriau patylėsiu. Rimtyje tarytum pozuoju, tad gal kažkas mane tapo, gal jis naujasis Da Vinči, o gal aš naujas Mona Liza...
Nice.
  Idėja. Ji moka mokesčius sekundėmis, minutėmis, valandomis. Nuvalkiotas posakis: „laikas – pinigai“ – šioje vietoje puikiai tinka. Idėja nėra nevykusios kontracepcijos palikuonis. Ji tiesiog atsirado tam, kad gyventų, o kontracepcija – klasikinė žudikė iš veiksmo trilerių, kuriuose gali mirti visi, išskyrus pagrindinį herojų – ją. Ji kaip koks Supermenas, tačiau aš akimirkai pavirsiu Betmenu ir kažkuris iš mūsų privalės mirti, nes egzistuodami dviese taptume per daug realūs.
Very nice.
  Įkvėpime gimė Idėja. Jos tėvas buvo neatsakingas ir paliko ją pasauliui. Pasaulis dar neatsakingesnis, kad suprastų. Bet... Gal tu turi laisvo laiko? Išvirk pietus ir nueik į paštą. Ten tavęs laukia laiškas iš Įkvėpimo, turbūt ir vėl, apie Idėją...
  Gražus siaubo filmas, kuriame klykia iš tolimo miesto atklydusios žuvėdros.