Vita – tu gražuolė
Kažkur mano drąsa prapuolė
Ar žinai apie ką dabar galvoju?
Visą pasaulį tau po kojų kloju...
Tą kart pamačiau ją
Ji gūžėsi troleibuso gale
Drąsa užkalbinti išnykti nesuspėjo
Ji pirma mane pastebėjo
Vaidinau tikrą vyrą ir nuėjau prie jos
Nelaukiau kol troleibusas sustos
Gražiai atrodai, tai tau tinka, - išlemenau
Ji juk nežino kad nekartą kitom taip dariau
Ji droviai nusišypsojo ir išsisuko nuo komplimentų
Akis nusuko kad žvilgsnio išvengtų
Toliau uždavinėjau įprastus klausimus, ji įprastai atsakinėjo
Kad kas sujungtų mus padaryti neišėjo...
Ji išlipo kitoj stotelėj
Tuštuma mano sielos kertelėj
Meldžiu Dievą, gal jis padės
Ir ji kada už manęs ištekės