„Keturios valandos jaukumo“

Dar saulėlydy paskendęs miestas
Daug gražių dalykų mato...
Tokių, kokių nepastebi gal niekas,
Jausmų, gautų pernykščio sniego.

Miesto panorama pastebi tavo akių švelnumą,
Vanduo seka nedrąsų prisilietimą prie mano širdies.
Ir nors tu bijai, kad tau gal skaudės,
Aš perduodu savo mylintį nebylumą.

Ir nesvarbu, kad niekas nesupranta...
Nevaidinsiu, kad tuo džiaugiuos.
Bet mano siela savęs nepraranda
Ir tik su tavim vėl aš juokiuos.

Aš daugiau nesakysiu kada man tavęs truks,
Tu tai suprasi savaime.
Ir tada, kai budrumas pagaliau nenubus,
Tu suprasi kas yra laimė.