Kitoks gyvenimas.Viltis

Susijaudinęs sūnaus balsas---Mam-tėvui šiek tiek pagerėjo. Kviečia tave atvažiuoti į ligoninę.
    . Po apsisprendimo nebegrįžti į suskilusį, psichikos ligos iškreiptą vyro pasaulį, vienatvė mano jausmus  jau buvo susukusi į pageltusius rudens lapus ir palaidojusi sulytuose  pilkuose laukuose.. Pati savo ilgus pirštus sunarščiusi su manaisiais tūnojo mano sielos kamputyje. Po sūnaus žodžių iš sunertų mano pirštų šiluma nusroveno iki  širdies ir vienatvė juos paleido, leisdama sulytuose laukuose prasiskleisti gležniems  daigeliams.
-Labas, mieloji. Žinau tavo apsisprendimą. Prašau, nuvažiuok į  ten, kur mes jauni svajojom pastatyti namą, nutiesti kelelį ir lauką šalia upės apsodinti ąžuolais. —vilties kupinos vyro akys.
    Prisimenu tą lietingą dieną prieš dvidešimt metų. Jaunas berniokas giles,. tarsi mano ašaras kaišiojo  į nedirbamą savo tėviškės apleistą paupio žemę. Jo rankos, kišenės, kepurė ir rodos visas pasaulis buvo pilnas ąžuolo gilių. Paupio pakraštyje tiesiog į žemę jis  subėrė obuolius ir pasakė, kad čia būsiąs mūsų sodas.
    Šiandien sugrįžusi į man pažadėtąją žemę, negaliu patikėti. Sužaliavęs puikiausias ąžuolynas. o prie jo pakraščio kukliai prisiglaudusios obelys.
Žinau, jaučiu širdimi, kad dabar per laiko, ilgų metų nevilties ir abejonių užtvaras turiu grįžti į ligoninę, apkabinti vyrą ir pasakyti --ačiu....