veidas tylėjo
tavo rūkomos mintys įtraukiamos
oro membranos numiršta
sulig vieno peleno skrydžiu
patrauki rankas tarsi traukulio
užgrobtas kūnas atsiiria stikso
paveikslas o tavo akių žaluma
nusiiria bėga nuo siuto
moterys rankomis plauna
naktis neišplauna tavo dėmių
mano nervingo alsavimo tau
į ilstantį skruostą
veidas tylėjo
mano išįrančios ilgo laukimo
stotelės pravažiavę charonai
sustyra iš šalčio
rankas tarp šlaunų sudėlioju
šilčio ilgesys užgęsta
tu bėgi sustoji vėl bėgi
galvotrūkčiais galva ar veidu
į sieną į kitą bebėgantį mechaninį kūną
tylos išsiilgęs tavo alsavimas
ramybės tavo buvimas ir mano
nesimas
galvoj patalpinęs savo džihadą
nesimeldi mano ikonoms