money, money, money...

Pinigai. Žodis, o tiksliau materialus dalykas, kuris mums daug reiškia. Kartais daugiau nei artimas žmogus, draugas...
Mėšlu smirdintys popierėliai ar geležiniai paplotėliai, dėl kurių žmonės (priminsiu - žiauriausi gyvuliai) gali nužudyt, prievartaut, sužeist morališkai ar fiziškai. Neneigsiu, pinigų reikia ir man. Bet tai nereiškia, kad gyvenimo tikslas yra turėti „bent pora centų daugiau už savo kaimyną“. O gal vertėtų sakyt „bent pora automobilių daugiau“?
Žinoma, dabar niekam neskauda širdies, kai perka „Escada“ kvepalus, o kitoje pusėje vitrinos sėdi „bekojis valkata, kuriam gervės beria įspūdžius į sterblę“ (pgl. Jievą). Aišku, šiais laikais mes kovojam kiekvienas už save. Už vietą po saule. Nors mums visiems šviečia ta pati saulė...
Papasakosiu istoriją.
Kartą vienas liūdnas vargeta keliavo sau parku ir gėrėjosi paukščių išmatomis. Nebūtų tai istorija, jei jis nebūtų susidūręs su daug aukštesnio luomo ir rango atstovu: išpūstom kišenėm nuo šlamančiųjų (mm... pinigų šlamėjimas), išpurtusiu snukiu nuo restoraninių patiekalų ir dirbtiniu intelektu.
-Ei, žiūrėk kur eini, valkata! - Sušuko jis, valydamasis savo atseit išteptą kostiumą iš „Baltman“.
-Ir tu akis turi, - atkirto šis, nes buvo labai teisingas žmogelis.
-Pasižiūrėk kaip atrodai, o tada man aiškink, - pagiežingai nužvelgė skurdžių turtuolis ir atsitraukė kiek tolėliau.
-Na, veidas ne ypatingai skiriasi nuo taviškio, sudėjimas gal kiek kitoks. O batų dydis, galiu lažintis, toks pat! Kuo mes skiriamės? Cholesterolio kiekiu kraujyje?
Turtuolis pasimetė, išgirdęs tokius žmogiškus žodžius.
-Bet tu visas suplyšęs, purvinas!
-Man taip patogu.
Turtuolis dar turėjo šiek tiek skrupulų (vien dėl to, kad teikėsi kalbėt (oru mažai kuo galima užsikrėst) ir jam labai pagailo vargšo bomželio, kuris, galiu garantuot, buvo gavęs geresnį pažymį iš matematikos, tik taip susiklostė, kad tapo „padugne“...
-Še, pasiimk, - numetė ant žemės turtuolis penkiasdešimtinę. -Tik nepragerk. Nusipirk naujų drabužių.
-Nereikia man naujų drabužių, o gėrimų juolab.
Žmogelis paspyrė susuktą popierėlį ir jau ruošės eit, bet turtuolis pradėjo putotis:
-Ar tu visai durnas? Išgama! Dėkot turėtum, man kojas bučiuot! Pinigus duodu, o ne šūdą! Imk, gi matai, kad drabužiai visai suplyšę, nusipirksi naujų, kvaileli!
Tokie ir dar kitokie vėmalai tiško iš turtuolio burnos, bet žmogelis, pažvelgęs į žydrą dangų, ramiai ištarė jam:
-Geriau suplyšę drabužiai, negu suplyšusi siela.

Taigi. Pasaulis toks. Einu ir nieko nematau. Na, nebent kito aprangą, automobilį, laikrodį, piniginės išmatavimus. Gyvenu ir švaistausi. O man gerai. Gerai, nes tėvai dar duoda pinigų. Kai užaugsiu mane tėvai įgrūs kažkur ir vėl turėsiu pinigų. Arba vogsiu. Vogsiu, kaip ir visa kita valdžia... O ką, aš ryža/s? Vagia visi, vogsiu ir aš! Nesvarbu, kad skaičiai gražūs tik dėl to, nes už juos galiu nusipirkt kažką mielo. Deja, kai kurie dalykai būna daug mielesni ir kainuoja žymiai mažiau - sąžinę, draugystę, šiltą šypsnį. Bet ne, aš eisiu susiraukęs per gyvenimą ir mano tikslas bus Daugiau. Daugiau pinigų, prabangos. Kad būčiau arčiau „dangaus“ - storų, turtingų dėdžių.
Pinigai. Geriau jie būtų neatsiradę.