Duoklė lietui. Įniršis

Mūsų gyvenimas - klevo lapas, įsuktas vėjo verpetan ir visiškai priklausomas nuo jo įgeidžių. Mes tai lekiam pašėlusiu greičiu, tai tingiai sklendžiam žemyn ar, visų pamiršti, paliekam pūti, ir ateities kartos pamins po kojom prisiminimus apie mus. Šiandien mano sielą pasiglemžė gamtos įniršis, jis išsviedė mane į gatvę iš grėsmingo dangaus žemyn smengant stambiems, apkartusiems nuo tūžmingo skausmo lietaus lašams. Jie merkė jau ir taip permirkusią žemę ir visur telkšojo juodos, neperžvelgiamos balos tarsi bevyzdės šėtono akys, iš savo pragaro gelmių žvelgiančios į nekenčiamas aukštybes ir žvilgsniu draskančios dangaus kūną. Žaizdos skausmingai kraujavo, balose ir langų stikluose tapydamos šiurpius paveikslus. Nuo gniuždančio gamtos įnirčio prieš laiką pasenę medžiai bejėgiškai lingavo savo apsunkusiomis šakomis, tarp kurių nuožmus vėjas stūgavo kraupius, apokaliptinius, tačiau vis dėl to apgailėtinus pasakojimus, o žaibai ir griaustiniai siuntė žemėn deginančius prakeiksmus. Aš lindėjau savojoje palėpėje ir rūkiau. Karts nuo karto mane apakindavo iškrovos danguje, o mano žvilgsnis, įsmigęs į lango juodumą, tyrinėjo vandens žaismą ant stiklo. Vis dar spyriojausi, tačiau jaučiau, kad nesugebėsiu atsispirti gamtos šauksmui. Automatiškai įsispyriau į batus, įlindau į savo aptriušusį paltą ir garsiai bildėdamas mediniais laiptais nusileidau prie slenksčio. Ten, už durų, buvo tikras pragaras, bet aš nėriau į jį stačia galva. Kaip pamišęs laksčiau per balas taškydamas vandenį į visas puses ir užvertęs galvą šaukiau savo kovos šūkį. Aš pasidaviau. Atsidaviau savo viešpačiui ir jis mane priėmė. Nebejutau šalto vėjo, buvo nusispjaut, kad kiaurai permirkau. Nebebuvo pastatų, nebebuvo dangaus anei žemės. Nebeliko manęs. Tik pyktis ir neapykanta, užgimę sekundės mirksnyje, su nesuvaldoma jėga prasiveržė iš neįžvelgiamų mano sielos gelmių ir susiliejo su lietum. Aš pasijutau lyg manyje iš pasaulio tamsybių būtų užgimę visi frankenšteinai, inkvizitoriai ir budeliai, siuntę myriop milijonus nekaltų gyvybių. Aš, apimtas skausmingo pamišimo lyg beširdė ir viskam abejinga giltinė žudžiau savo troškimus ir svajones, niekšingai pamyniau po kojomis viską, ką lig tol turėjau šventa ir neliečiamą. Mano sąžinė palaužta išprotėjo ir blaškydamasi giedojo sau laidotuvių giesmes. Aš dūkau, siautėjau, blaškiausi. Many užgimusi siaubinga įtampa svaidė į aukštybes svilinančius neapykantos žaibus ir aš lijau savo įniršį dangun. Pyktis ir neapykanta vis augo, plėtėsi kol galų gale, suplėšydami su didžiausiu traškesiu padorumo ribas įsiveržė į neaprėpiamas pasaulinės sąmonės erdves. Kraujo lašai balose ir langų stikluose tapė šiurpias nusikaltimų scenas. Visas pasinėręs į šias vizijas ir prieš savo valią atsidavęs nenugalimai pykčio galiai degiau neapykanta viskam, niršau ant visų. Užnuodytoje mano sąmonėje atgimė seniai nugramzdintos nebūtin patirtos nuoskaudos, pažeminimai. Į visa tai žvelgdamos pro savo saugiai jas slepiančius langus dievobaimingosios bobutės puolė kniūpsčiom galvodamos, kad atėjo pasaulio pabaiga ir springdamos padrikai giedojo šlovinančias viešpatį maldas ir nenuoširdžiai mušėsi krūtines, kol nuovargio ir įtampos palaužtos be amo smuko ant grindų taip ir nesulaukusios paskutiniojo teismo dienos, kuri niekada ir neateis. Kiek laiko tai truko nežinau, tačiau auštant gamta išsikvėpė, aš išsekau ir susigūžęs, permirkęs vilkausi namo. Jau nebetekęs savo pirmykštės jėgos ir pradedamas kamuoti sąžinės lietus bandė nuplauti nuo pasaulio veido skausmo pėdsakus, lyg šuo švelniai nulaižydamas visas žaizdas. Grįžau į savo palėpę ir nusimetęs apsunkusius rūbus kritau į lovą, o mano sąmonė įpuolė nebūtin. Lauke prasidėjo nauja diena...