Artojas

Neriu į tavo vandenis, artojau.

-Ir ką gi tu pasauly matęs? - sako žmonės,
Lieti grubiais kaip netašyti rąstai pirštais
Atšalusią pavasarinę žolę.

O aš neriu į tavo vandenis, artojau
Išsiriečiu virš jų auksiniais tiltais.
Gesink mane, maitink iš delno, lesink.
Aš varnas, niekad neturėjęs savo lizdo,
Aš sapnas, užsitesęs amžinybę,
Aš tavo protėvių daina.

“Ir ką gi tu pasauly matęs? ” - sako žmonės.
Degtinę, juodžemį ir ją
Lieti grubiais kaip netašyti rąstai pirštais
Išlinkusius gyvenimu pečius.
Ir ji, palikusi namus, į tavo lauką basakoja traukia.

O tavo dienos plaukia į mane skausmu.
Bet su tavim ESU.