nutilęs siluetas

Dėliodamas Pasaulį
iš palaidų sapnų
(Paunksmėje vis
smilgų pakraščiais niūniuoja katės)
vaikštai kaminkrėčių stogais
ir laivus  vytelių vis bandai
paleist
į balą
verkiančią
kaukiančią
šėtoniškai kliedinčią
maldas
į išblukusios rasos
nebylų siluetą.

tardydama
vėjo užkamštytą
pavakarės arbatą
įžengi į priemenę.
žuvimi ir
aristokratiška tyla.
Lenkies lyg tarnas,
bijodamas
prarast
kojų pirštelius
kutenančią šilumą.


Lyg
Nuodėmingoji
mini užkeiktą
Saulę.
Tarpupirščiai
vis rytą skelbia.


Galbūt rytoj
nuliesiu vėl Pasaulį
lyg taikią
mūzą
atvėsusiom pėdom.