mitas apie naująjį amžių

Jie pabunda su mirštančia naktim. Užspaudžia ašarotas, aklas senos raganos akis ir uždega silpną žvakutę. Tada pakyla, užsidengia veidus ir eina, barstydami pelenais plaukus.
Mes sėdim vidury nupjauto, dar švento lauko ir slepiamės žolėj. Rasos kerta, pjauna akis ir, keistai paraudusios, o gal nuspalvintos saulės, krinta žemyn. Taip sunkiai, vangiai, lyg būtų laisvos...
Jie eina pas mus. Dabar!
Greitai susitiks gedintys ir akli. Gal net išmoks mylėti. Tada sėdės ant šventos žemės, o spalvotos ašaros lauks pelenų. Kad žemė augintų naują kvailių kartą.