Laisvė

O žinai, ką aš įsivaizduoju? Aš įsivaizduoju milžinišką ežerą. Tokį didelį, kad tik pačiuose jo krantuose matyti nedidelės medžių viršūnės, supančios jį lyg daugybė tolimų kalnų. Jo paviršius lygus ir baltas, tačiau nešaltas, tik vėsus lyg ryto vėjas. Tu gali užuosti jo kvapą, tavo žandai įkaista ir parausta lyg norėtų šypsotis. O ant tavo kojų pačiūžos, jomis gali čiuožti tolyn, gali daryti ne keturis, ne šešis, gali daryti dvyliką suktukų iš eilės ir nepavargti, gali persiversti salto per galvą, išrėžti gilią saulę ežero vidurį, gali čiuožti dangumi. O dangus žydras kaip ankstyvą pavasarį, tu pakeli į jį akis, kažkas kedena tavo plaukus, kažkas švysčioja ant ledo, o tu skrendi tolyn. Ir tu jauti, kai išsklendi rankas į šonus, laimę, ir jautiesi laisvas... širdimi.