Rašyk
Eilės (78131)
Fantastika (2307)
Esė (1553)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







III

Šeštadienio rytas buvo saulėtas. Ryškūs ir ganėtinai šilti saulės spinduliai skverbėsi pro pusiau užuolaidomis užtrauktą langą. Tik Mantui prasimerkus, suskambo žadintuvas, kurį jis pamiršo vakar išjungti. Mantas mėgdavo šeštadieniais ilgiau pasnausti, bet per vakarykščius rūpesčius pamiršo žadintuvą išjungti. Nemalonus čirškimo garsas kėlė skausmą galvoje, todėl jis norėdamas išjungti siaubūną, užvirto ant Linos ir ištiesęs ranką išjungė jį.
Lina pajutusi, kad kažkas užgulė ant jos, pradėjo muistytis kol galiausiai pabudo.
- Labas rytas, - prabilo ji. Akys raudonavo. Galva plyšo nuo vakar padauginto alkoholio.
- Labas rytas, - Mantas atsisėdo lovoje. – Žinai ką? Aš einu ir pataisysiu kavos, o po to atnešiu. Okay?
- Labai ačiū, - matėsi, kad merginai ši diena bus sunki. – Tikriausiai vakar pridariau siaubingų dalykų?
- Nesirūpink.
Mantas išlipo iš lovos ir vėl žvilgsnis užkliuvo už paveikslo. Dabar jis linksmai nusišypsojo, nes jautėsi laimingas gavęs leidimą nukabinti jį. Keista tai, kad jis taip ir negalėjo vis dar pasakyti kokio norėtų, bet gerai žinojo, kodėl nenori šito. Kaip atrodo, kai tu myliesi su mylima mergina ir netikėtai pakeli akis? Žiūri, kad linksmas vaikis bėgantis su duonos riekia vėpso į tave. Būtent tą akimirką kažkas tau nutinka ir tu sutrinki. Sustingsti ir žiūri į tą vaikėzą, kuris tau trukdo mylėtis, bei pagalvoji, kad trise jau per daug.
Dabar Mantas jautėsi laimingas. Jis galės nukabinti jį. Dar kartą pažvelgė į paveikslą ir apsiavęs šlepetes nupėdino į virtuvę. Nuo grindų pakėlė popierinį lapelį, skelbiantį „Pabučiuok mane, kai miegosiu“ ir prispaudė su magnetine juostele prie šaldytuvo, o po to užkaitė vandens. Išsiėmęs iš spintelės du puodelius ir į juos įsibėręs kavos, atsisėdo prie ąžuolinio stalo bei įsijungė televizorių. Nusprendė „perbėgti“ per televizijos kanalus kol užvirs vanduo.
Netikėtai pamatęs rytinių žinių laidą sustojo ir įsiklausė.
„ – Kraupi žmogžudystė greitai nuvilnijo per Klaipėdą. Praeitą naktį, tarp dvyliktos ir antros valandos nakties rastas negyvas moters kūnas. Kūnas pakartas ir permestas per tiltą virš Herkaus Manto gatvės ties Klaipėdos Universiteto pastatų. Kol kas nežinomi nusikaltėliai, bet kaip tik šiandien yra ruošiamasi apklausti universiteto studentus ir darbuotojus. Jei kas pažinojote šitą merginą prašome paskambinti trumpuoju pagalbos numeriu 112 arba į Klaipėdos policijos skyrių 04“
Mantas atidžiai pažvelgė į stambiu planu rodomą mirusios merginos momentinę nuotrauką ir šiek tiek sutriko. Jam atrodė, kad jis ją yra matęs, kai skaitė paskaitą, bet nebuvo tikras.
Vanduo iš arbatinuko liejosi purslais, kai Mantas jį nukėlė nuo elektrinės plytelės. Greitai įpylęs į puodelius, patraukė į miegamąjį. Tik pradėjęs lipti laiptais išgirdo, kad Lina klausosi tų pačių žinių. Mantas belipdamas nugirdo paskutinius žurnalistės žodžius.
„ – Perduokite jam, kad ir jį pakarsiu kaip kadaise pakoriau jo sesutę, bei motiną. “
- Štai kava, - Mantas pažvelgė į išbalusią Liną. – Kas nutiko, brangioji? – Mylimasis greitai padėjo puodelius ant naktinio stalelio šalia stalinės lemputės ir prisėdo prie virpančios merginos. – Kas nutiko?
- Ar... ar... gir dėjai?
- Žinias? Taip.
- Iki galo?
- Ne. – Mantas pradėjo nerimauti, kas taip galėjo išgąsdinti Liną.
- Ten kalbėjo apie...
- Žinau. – Mantas atsiduso. – Apie nelaimingą merginą, kuri greičiausiai pasikorė.
- Ne! – sušuko Lina sukaupusi visą ryžtą ir atsisuko į Mantą. – Ten kalbėjo apie tave! Ne! Ten ne apie tave, kaip asmenybę, bet apie raštelį kuris paliktas merginos palto kišenėje, o raštelyje minėjo būtent tave.
- Ką? – sutriko vyras. Jis jau antrą kartą neranda žodžių kuriuos galėtų pasakyti. – Kaip?.. Apie mane?
- Brangusis, - mergina švelniai ranka prisilietė prie mylimojo rankų ir kuo ramesniu balsu tęsė. – Atsimeni kai pasakojai, jog tavo sesuo Ieva kadaise rasta pakarta?
- T-a-i-p, - Mantas nuleido akis. Užsimerkė ir netikėtai iš po vokų išriedėjo ašaros. Mergina suprato, kad jis gerai prisimena tą įvykį. Tą kraupų vaizdą.





- Už tuos kurie išsilaikys ant kojų! – suriaumojo Tomas.
Jis stovėjo prie staliuko ir rankose laikė alaus bokalą. Už staliuko sėdėjo Mantas, Vytas ir dar keli draugai kurie linksmai šventė užbaigę abitūros egzaminus. Tai įvyko du tūkstančiai pirmaisiais metais. Mantas išlaikė visus jam reikiamus egzaminus stojant į Klaipėdos kolegiją ir dabar paskutinį kartą norėjo pasibuvoti su draugais restorane. Jis šiek tiek griaužėsi, jog turėjo palikti sesę namie, kai ją prieš kelias dienas „metė“ vaikinas.
Vytas palengva, gal kiek svirduliuodamas, atsistojo ir suriko:
- Už tuos! – ir pridėjęs bokalą prie lūpų pradėjo godžiai gerti. Skanios putos bangavo prie viršutinės jaunuolio lūpos.
- Taip. – sušuko vienas iš Manto draugų. – Iki dugno! Na, vyručiai, kas greičiau?
Keista, bet Vytas pralaimėjo. Jis gana greitai išgėrė viską, bet jam pritrūko kelių sekundžių. Vytas atsisėdo atgal į savo vietą ir žvilgsniu į padavėją vėl užsakė alaus.
Taip slinko vakaras. Po paskutiniojo bandymo kas greičiau išgers, visi nurimo ir pradėjo palengva kramsnoti keptos duonos bei kalbėtis kas kur bandys įstoti, išsipasakojo savo ateities planus ar kokias paukštytes norėtų „patvarkyti“, kai staiga atsistojo Tomas, laimėtojas prieš Vytą ir pranešęs, kad gavo faksogramą iš nykštukų šalies, patraukė į tualetą.
Pravėręs juodas duris nuslinko prie klozeto, kuris naudojamas statomis. Tomas svirduliavo. Jis netikėtai pažvelgė pro langelį, įtaisytą sienoje, kiek aukščiau smakro vidutinio ūgio žmogui. Lange esantis stiklas atrodė neskaidrus ir sunkiai sekėsi įžiūrėti kas dedasi kitoje sienos pusėje. Bet Tomas gyveno šitame miestelyje tai, todėl gana gerai orientavosi ką jis matąs per tą neskaidrų stiklą. Jis žiūrėjo į tiltą, esantį netoli restorano prie parko. Jaunuoliui pasidarė net nesmagu, kad jis žiūri į įsimylėjėlius, kurie bučiavosi ant tilto. Bent jis taip pagalvojo, kad jie bučiuojas, jog jie taip stipriai glaudėsi vienas prie kito, bent jau vėliau jis taip pasakys policijos pareigūnams. Jaunuolis buvo beveik bebaigiantis reikalą, kai sustingo. Jo smegenys pradėjo vis kartoti ką tik išvystą reginį. Kaip kažkas pabučiavęs merginą pakėlė ją ant rankų, po to iškėlė virš galvos, lyg koks Tarzanas nudėjęs tigrą, ir numetė ją nuo tilto. Tomas nė nespėjęs užsitraukti kelnių užtrauktuką išvirto pro duris ir pradėjo klykti visa gerkle, kad kažkas nukrito nuo tilto. Su juo kartu lauk išsiveržė Vytas, Mantas ir visi kiti buvę restorane.
Nusikaltimo liudininkas sparčiai artinosi tilto link, kai išvydo, jog pabučiuotoji mergina siūbuoja lyg svyruoklė. Tomas sustingo lyg žaibo trenktas. Juo kūnu nubėgo šiurpuliukai. Staiga skrandį sudiegė toks stiprus spazmas, jog viską išvėmė vien nuo minties, kad matė, kaip ta egzekucija buvo įvykdyta.
Mantas kiek stipresnių nervų ir nepagalvojęs, kad nukentėjusioji galėtų būti jo sesuo artinosi prie pakaruoklio. Bet su kiekvienu žingsniu jo nerimas pradėjo didėti. Greitai jis atpažino pažystamas Ievos plaukų sruogas, nudažytas baltai, nes jai ta spalva priminė žiemos snaiges ant plaukų, po to jos mėgstamiausią apsiaustą ir galiausiai raudonus batelius. Tie bateliai besvyruojantys po tiltu jam įstrigs atmintyje visam gyvenimui. Mantas lėkdamas prie jos rėkė visa gerkle, kad laikytųsi, kad jis tuojau jai padėsiantis. Jis greitai nusileido į sraunią upę ir pradėjo per bangas irtis tilto link. Kai pasiekė jį, jis pažvelgė į sesers veidą ir mintyse prisiminė savo mokytojo žodžius, kad visos mūsų mintys gali materializuotis. (Jo mokytojas buvo psichiatrinės ligoninės ligonis. Todėl, kad sveiki žmonės nenorėjo patikėti, jog gali egzistuoti kitokie žmonės, kurie sugeba valdyti piktąsias dvasias ir gebantys materializuoti į šį pasaulį savo mintis). Mantas dar kelias sekundes palaikė pakėlęs galvą ir mintyse įsivaizdavo, kaip nutrūksta virvė. Ir galiausiai jam pavyko! Ievos kūnas pradėjo kristi. Paauglės kūnelis suglebo ant Manto. Brolis parkrito į vandenį ir greitai numovė juosiančią kaklą virvę. Visi susirinkę ant tilto išgirdo kaip Mantas rėkė, kaip maldavo jos nepalikti jo.
Staiga pasigirsta tylūs sirenos garsai. Policija arba greitoji pagalba jau pakeliui, bet Mantas jau suprato, kad jos sesutė mirė. Ievos brolis palengva atsistojo rankose laikydamas jos kūną ir žengė kranto link. Išlipęs iš vandens, varvančiais drabužiais ėjo toliau. Visi buvę žmonės skyrėsi, praleisdami Mantą. Jis dar kelis metrus paėjėjo ir sustingo. Taip stovėjo kol atvažiavo greitoji pagalba ir galiausia konstatavo paauglės mirtį. Mantas stovėjo ir laikė seserį ant rankų, bei žiūrėjo į Mergelės Marijos koplyčią pastatytą parke, netoli restorano. Aplink koplyčią stovėjo du suoliukai ir viena statula. Marijos apdarai buvo nudažyti mėlyna spalva. Jos veidas apšviestas mėnulio šviesa švytėjo gelsvai, kai staiga Mantas išvydo Ievą sėdinčią ant suoliuko. Ji linksmu veidu žiūrėjo į brolį, belaikantį jos kūną. Ji gerai suprato, kad Manto širdis plyšo, bet prašė, mintimis bandė nusiųsti jam pranešima, jog ji laiminga ir ji norinti, kad jis būtų laimingas, nes jai ir jos tėvams malonu jį stebėti iš dangaus besišypsantį.
Manto skruostais varvėjo ašaros, o jis vis tebespoksojo į suolelį ant kurio sėdėjo jo sesers siela, kai staiga iš niekur susiformavo ir mamos, bei tėčio siluetai, kurie taip pat staiga, kaip ir atsirado, dingo nuskambėjus atlekiančios policininkų mašinos sirenai.
Dar kelias sekundes Mantas pastovėjo ir galiausiai nualpo. Abu kūnai nuvirto ant žemės. Pirmasis prie draugo pribėgo Vytas, o po to ir Tomas, kurie Mantą lankė ligoninėje ir kurie visam laikui išliko geriausiais draugais.





Mantas greitai pašoko ant kojų ir išpuolė iš miegamojo. Paskui jį lėkė Lina, nespėjusi nė apsirengti. Mantas keliais šuoliais nuskuodė nuo laiptų ir puolė į vonios kambarį. Staiga, visu svoriu užvirtęs ant klozeto, išsivėmė. Atrodė lyg skrandį būtų kas susukęs. Jis prisiminė, kad vakar nieko valgė, bet niekaip negalėjo sustabdyti vimdimą. Mantas klūpojo virš klozeto ir sunkiai alsavo. Jo galvoje sukosi Tomo pasakota istorija, kad jo sesutė ne pati pasikorė, o ją kažkas pakorė. Tada Manto draugas viską papasakojo policijai, bet jie niekaip negalėjo rasti kaltininko. Todėl jam teko susitaikyti su ta mintimi, kad ją kažkas pakorė, bet nusikaltėlis taip ir tebeklaidžioja po Lietuvą, o gal ir po kitas valstybes.
Kiek aprimus vimdimui, Mantas atsistojo. Keliais šaltais vandens gurkšniais prasiskalavo burną, bei trupučiu dantų pastos užsispaudęs ant piršto prasivalė dantis. Iš akių vis dar tebetryško ašaros. Greičiau jau ne nuo prisiminimo, bet nuo skausmingo bandymo išsivemti.
Giliai atsidusęs jis nupėdino į virtuvę ir atsisėdo prie ąžuolinio stalo. Jo galvoje vis kartojosi Tomo žodžiai, kad aš mačiau siluetą, kuris numetė Ievą. Aš galvojau, kad jie bučiuojasi, bet jis staiga numetė ją. Mantas sėdėdamas vis dar gaudė oro. Jam buvo sunku kvėpuoti. Jis negalėjo patikėti, kad nusikaltėlis sugrįžo. Jis gerai juto visu kūnu, jog tai tas pats asmuo. Tai tas pats žudikas, o ne koks mėgdžiotojas. Galima sakyti jis juto to nusikaltėlio neapykantą jam. Mantas gerai suvokė, kad tas nusikaltėlis yra Eremitas.
Mantas atsistojo ir išvydo Liną stovinčią šalia jo.
- Kaip tu?
- Nežinau, - Mantas priėjo prie jos. Pažvelgė į akis. – Jei gali paskambink į policiją ir paprašyk, kad ši šiandien atvažiuotų. Pasakyk, kad aš tas žmogus kuriam skirtas raštelis. – Mantas išeidamas iš virtuvės dar pridūrė. – Aš noriu su jais pasikalbėti.
- Gerai
Mantas palengva užlipo laiptais ir nuslinko į savo darbo kambarį. Jis jautėsi taip pat sugniuždytas, kaip ir tas pirmąsias dienas po sesers mirties. Mantas atlapojo duris ir pažvelgė į vidų. Vidus dvelkė tuštuma. Jis jau ištisas savaites nebuvo čia užsukęs. Kambaryje stovėjo didelė stiklinių durų spinta, kuriose gražiai išdėliotos knygos. Tai Manto kolekcija. Mokslinės knygos įsitvirtino viršutinėse lentynose, o grožinės literatūros  kūriniai per vidurį, kad būtų lengviau pasieki. Prie spintos stovėjo stalas. Jis buvo didelis. Užstojo puse darbo kambario. Ant jo puikavosi du kompiuteriai: vienas stacionarus ir vienas darbinis – „Lap top`as“. Mantas susmuko ant oda dengtos kėdės ir giliai atsiduso. Akimis žiūrėjo į vieną tašką, bet nieko nematė. Jo galvoje skambėjo mokytojo žodžiai: Eremitas, Eremitas, Eremitas. Mantas atsistojęs nuslinko ties kairės sienos iškart įeinant į darbo kambarį ir paslinkus paveikslą su didingu kalnu, kurio viršūnę sugniaužę laikė ledo ir sniego gniaužtai, atidarė seifą, kuriame laikė svarbiausius dalykus. Mokytojo dokumentus, kuris prieš patenkant į ligoninę buvo psichologas ir parapsichologas, mokslinių tyrimų medžiagas, kuriomis mėgo pasinaudoti ir Lina, bei keturias juostines garso kasetes, kuriose mokytojo monologai, kulkos tūtelę, su kuria nudėjo šerną, sesers nuotrauką ir dar daug kitų sentimentalių nuotrupų.
Mantas išsitraukė trečiąją kasetę ir įstatęs į magnetofoną paleido, o pats atsisėdo ir užsimerkė. Pasigirdo trekštelėjimas ir tykus vyro balsas užliejo darbo kambarį.
Pasak parapsichologės Džesikos, kuri pati primoji perspėjo pasaulį apie indigo vaikus, kad turi atsirasti asmenys ir su kita auros spalva, nei indigo vaikų, kuri yra tamsiai mėlyna. Ji teigė, kad pastebėjusi, jog dingo dvi spalvos ir vietoj vienos atsirado indigo vaikai, o kita dar neatsiradusi, bet aš savo tyrime pamėginau nuginčyti jos nuomonę. Taip, žinoma, aš nieko nesakau apie indigo vaikus, bet nesutinku su ta nuomone, kad dingo antroji spalva. Ji niekur nedingo, bet tai ir yra spalva. Tiesa pasakius, tai jau nebe spalva. Tai tiesiog aura, kuri neturi savo spalvos. Tai aura, kuri gali būti nepriskiriama prie spalvų gamos. Tokius žmones, su įgimtomis auromis, ar kartais, bet labai sunkiai, įgytomis, pavadinau Eremitais.
Eremitas. Iš graikiško žodžio eremites, reiškiantį vienišius. Šito žodžio prasmė buvo paskirta apibūdinti vienuolius, gyvenusius atsiskyrėlišką gyvenimą, bet mano tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent tas žodis tinka ir tiems „naujiesiems“ auros turėtojams. Bet žodį „naujiesiems“ išskyriau tik todėl, kad jie visiškai nėra nauji, jie yra seni gyventojai, bet palengva prarasdami pigmentą, nes taip niekados ir nebesidaugindami su kitokiomis auromis. Jie atsikošė ir liko tik tikrieji Eremitai. Apie aštuoniasdešimt procentų jų yra kalėjimuose. Eremitas dažniausiai, kad ir autobuse, ar traukinyje pasirenką vietą atokiau nuo kitų žmonių. Jis niekada nemėgsta būti draugijoje. Iš tokių daugiausia išauga viengungiai, žudikai, rimti nusikaltėliai, nes jie nuo pat vaikystės mėgsta būti vieni. Atsiriboję nuo kitų žmonių. Keisčiausia tai, kad jie kaip ir indigo yra gabūs. Gal tą gabūs reikėtų sakyti turintys neeilinių sugebėjimų.
Per savo gyvenimą, man teko tirti daug eremitų, bet tik su trejais turėjau ilgus santykius. Kiti atsiribodavo nuo manęs. Dauguma iš jų panirdavo į katatoniją arba ankščiau ar vėliau patekdavo į kalėjimus, kur mano jurisdikcija nebeleisdavo juos tirti. Taigi, kaip jau minėjau tik su trejais teturėjau ilgus santykius ir gaila, kad su paskutiniuoju gausiu išsiskirti, nes pats susirgau vėžiu ir tikiu, kad nebepasveiksiu.
Pirmieji du, su kuriasi ilgai galėjau dirbti, galiausiai vis tiek nusikalto. Vienas iš jų sėdo už grotų, kad bandė vogti automobilius iš užsienio ir prekiauti jais, o kitas sėdo iki gyvos galvos, nes nužudė penkis žmones. Blogiausia tai, kad jie lengvai patiki, jog gali tapti Dievais, nes nuo pat vaikystės turi neeilinių gabumų. Dar būdami paaugliais jie pastebi, jog sugeba atrakinti spynas vien pirštų prisilietimu prie spynos. Žinoma, kad ne pats pirštas pavirsta kokiu visrakčiu, bet jų gabumas yra tas, kad jie sugeba materializuoti savo mintis. Aš buvau vieno tokio eksperimento liudininkas, kai eremitas sugebėjo vien pažvelgęs į žmogų sunaikinti kapiliarų sieneles, ar name, kuriame buvo paskelbta, kad gyvena poltergeistas, priversti jį paklusti jam. Jei toks eremitas užaugęs panorėtų tapti Dievu, bijau net pagalvoti, koks gali tapti. Meldžiuos, kad tokių nebus, bet giliai širdyje jaučiu, kad aš klaidingai manau.
Netikėtai sužinojau, kad prie tokio tyrimo dirbu ne aš vienas. Tokius žmones tiria JAV bei Rusų valstybės. Manau, kad ir kitos jau yra susidomėjusios šituo reiškiniu. Iš likusiųjų dvidešimt procentų eremitų tik keturi pasiskelbia esą ekstrasensai ar šamanai. Žinoma, tarp jų dažniau pasitaiko šarlatanų, kurie nori tik „numelžti“ klientą, bet labai retai, kaip aš jau sakiau, apie keturis procentus būna ir tikrieji eremitai. Vienas procentas tampa geraisiais eremitais. Su tokiu buvau susidūręs tik vieną kartą. O likę, taip niekada ir nesužino, jog buvo eremitais. Jie tik nugyvena ilgus amžius (vidutiniškai apie šimtą metų) ir miršta kaip paprasti žmonės.
Taigi, blogiausia įvyksta tada, kai eremitas pajunta, jog gali tapti Dievu. Tada tokį asmenį labai sunku sulaikyti gyvą. O aš turėjau garbės tirti vieną iki sužinojau, kad mano tiriamas objektas sėdo už grotų dėl penkių žmogžudysčių.
Dėl to nesu tikras ir neturėjau jokios galimybės išsiaiškinti, bet jis teigė, kad žudė tik kitus eremitus, kurie nėra tokie kaip jis. Tikriausiai turėjo omenį, kurie nėra tokie pat blogi kaip ir visi kiti eremitai. Jis žudė eremitus, kurie priskirti vienam procentui. Man net buvo šiurpu klausytis, kaip jis ruošiasi prieš jų nužudimą ir kaip jis tai atlieka. Jis teigė, kad nužudė tik penkis eremitus, bet man atrodo, kad jis nužudė žymiai daugiau. Tikiu, kad tie penki galėjo būti eremitai, o likusieji turėjo būti paprasti žmonės. Nes iš jo kalbos ėjo suprasti. Jis sakė, kad tiesiog eidamas gatvėje pajunta „kitokį“ eremitą. Blogasis ir „tikrasis“ eremitas sėdi autobuse atokiau nuo kitų, po to išlipa iš jo paskutinis ir eina šaligatviu kuo nuošaliau, nes jam nepatinka žmonės. Dažniausiai eremitai serga skirtingomis Hominofobijos stadijomis. Ir jie kai pajunta „kitokį“ eremitą privalo jį sunaikinti. Bet žino, kad tas kitas eremitas gali būti irgi stiprus konkurentas, tai jie privalo jį palaužti. Pradžiai sunaikinti jo artimuosius ir kai jis bus palaužtas psichiškai, tada jau jį galės nužudyti.
Nežinau ar jį jaučia ir auka, bet man gaila gerųjų eremitų. Esu dėkingas likimui, kad man suteikė malonės pabendrauti su geruoju eremitu. Kai jis pasirodė aš jau buvau ligoninėje (dabar nesvarbu dėl kokių priežasčių gulėjau psichiatrinėje ligoninėje, bet galiu pasakyti, kad į ją patekau po paskutiniojo pabendravimo su tuo asmeniu, kuris nužudė penikis eremitus), kai daktarai man pasakė, jog aš sergu trečios stadijos plaučio vėžiu. (Jūs ir dabar nepatikėsite, bet kai aš įrašinėjau šitą pranešimą maloniai mėgavausi cigaretės dūmais). Taigi, man buvo likę gyventi ne be daug, bet sutikau gerąjį eremitą, kuris turėjo talentą prailginti gyvenimą. Jis mane ramstė, o aš savo ruoštu papasakojau jam apie eremitus ir apie tai ko jis turėtų saugotis.           
Mano tyrime įvyko vienas perversmas, kai radau vieną gerą eremitą. Nežinau kaip tai įvyko, bet norėčiau tikėti, kad ir auros gali evoliucionuoti. Niekaip man nepavyko nusiųsti jo nuotrauką parapsichologei Džesikai, kad pasakytų kokia auros spalva yra gerojo eremito.
Kad ir kiek buvo jo žiaurus likimas, nes jis neteko motinos, tėvo, bet jis vis tiek liko žmogišku ir paslaugiu, draugišku bei sąžiningu. Jo elgesyje tebėra išlikę šiek tiek eremitų auros, nes jis dažniau mėgsta būti vienas, bet per keturi metus aš jį stebėjau ir mačiau, kad jis bandė pats save prisiversti kuo daugiau bendrauti su žmonėmis. Ir norėčiau jam nulenkti galvą, nes tikrai matau, kad jam pavyko.

Prof. Dr. Jonas Artvainas. 1997
           
Kai balso skambesys išnyko iš kambario Mantas atsimerkė. Jo akys žiūrėjo į Liną, stovinčią tarpduryje. Mantas matė, kad mergina kiek išsigandusi, bet taip ir neprabilo, kol ji pirmoji nepasakė.
- Aš girdėjau...
- Aš ir neketinu nuo tavęs ko nors slėpti, - Mantas kiek pakreipė galvą ir pažvelgė į spintą kurioje išvydo knygą, o ant viršelio buvo parašyta: „ „Nauja-sena spalva“ Dr. Jonas Artvainas“. Tos knygos spintoje buvo jo didžiausias turtas. Tai jo maloniausia kolekcija ir jis vieną dieną tikėjosi pats išleisti knygą, kad ji galėtų užimti garbingą vietą tarp šitų knygų.
- Tai ką mes darysime? – Lina prisiartino prie Manto ir atsisėdo ant stalo kampo. – Beje policija žadėjo atvažiuoti po pietų.
- Nežinau, - Mantas giliai atsiduso.
- Tu žinai, kad mano pusbrolis Vidas dirba joje, tai aš prašiau, kad būtų jis, nes jam bus lengviau paaiškinti, kad tas žudikas nužudė tavo seserį.
- Gerai, - Mantas pavargusiomis akimis pažvelgė į Liną. – Gal tau geriau būtų kur nors išvykti? Gal į kokį kruizą, ar išskristi paatostogauti?
- Net nesitikėk, kad aš tave paliksiu vieną! – sušuko mergina ir atsistojo. – Aš būsiu prikibusi taip, kad tu net nesugebėsi manęs atplėšti. – Lina paėmė jo ranką ir palengva jį tempė į miegamąjį. Jis gana lengvai pasidavė. – Ir tikiuosi, kad tu nepalūši? – mergina pažvelgė į mylimojo akis.
Antrą kartą pakibo klausimas kambaryje. Mantas ir Lina juto, kaip jis sklido po tuščią erdvę, kaip atsimušinėjo į sienas, kaip jis skverbėsi į kūnus. Lina suprato, kad dabar turinti padėti Mantui nepalūžti, kaip aną kartą, kai ji buvo komoje jisai padėjo jai, nes kitaip jį nudobs blogasis eremitas.
Abu jie atsigulė ant lovos ir užsimerkė. Puodeliuose tebebuvo atšalusi kava. Kambaryje pasidarė taip tylu, kad atrodė, jog lauke gili naktis. Niekas neskleidė jokio garselio. Kūnai gulėjo tykiai kol galop užsnūdo, o klausimai „Kokio norėtum paveikslo? “ ir „Ar nepalūši? “ vis tebesklandė kambario palubėje.

***

Vidas sėdėjo prie darbo kabineto, kai jo telefonas suskambėjo. Kiek palaukęs pakėlė jį ir klausėsi balso.
- Sveiki, pone prokurore, kaip ir prašėte aš pasiunčiau laborantą, kad jis pristatytų į jūsų kabinetą rezultatus.
- Malonu girdėti, - vyras atsilošė krėsle. – Ar auka skyrėsi nuo kitų?
- Dar negaliu nei paneigti nei patvirtinti, - bandė išsisukti skrodimo vertintojas.
- Bet kaip jūs manote? Juk jūsų nuomonė niekur dokumentuose nefigūruos, - Mygo Vidas, kuris policijoje dirbo jau dešimt metų.
- Manau, kad panašios. Negaliu pasakyti, kad tai tas pats žudikas, nes žudimo braižai panašūs, bet greičiau norėčiau teigti, jog tai tapati sekta.
- Sekta? – sutriko Vidas. Jis nebuvo apie tai pagalvojęs. Jam kirbėjo tokia mintis, bet jis ją greitai atmesdavo, nes tai atrodė neįtikinama. – Kada tas jūsų pasiuntinukas prisistatys pas manęs?
- Turėtų būti po pietų.
- Gerai, tegu palieka juos ant mano stalo ir kai grįšiu pažiūrėsiu. Dar susiskambinsime. – Pasakęs padėjo ragelį ir pažvelgė į sieną ant kurios kabojo Lietuvos respublikos herbas. Žirgas su raiteliu apsimovusiu šarvais ant jo. Vidas galvoje vis pakartodavo žodį sekta. Sekta. Sekta
Atsistojęs išėjo iš kabineto ir pasikvietęs pareigūną patraukė lauk iš nuovados. Nupėdinę iki Vido civilinės mašinos, jo drabužiai taip pat civiliniai, nei pasišauktojo policininko ir įsėdę patraukė Kretingalės link. Kaip tik Klaipėdoje buvo pietų metas, tai mašinų buvo daugiau nei paprastą valandą. Kiek prasikeikę eilėse prie žiedinių sankryžų galiausiai ištrūko iš Klaipėdos. Greitai praskuodę pro Jūrininkų ligoninę pasiekė Kalotę, o po to, kiek viršydami greitį, nuskuodė į Kretingalę. Vidas gerai žinojo kur gyvena jos pusseserė Lina, nes jis su žmona dažnai mėgo susitikti. Ypač savaitgaliais, kai Mantas kepdavo ant laužo šašlykus ar ant grotelių triušienos. Vieną sykį Vidas pasakė, kad triušiena kepta yra labai sausa ir jau ketino atsisakyti valgyti, bet Mantas jį priragino paragauti ir nuo tada visada prašydavo, kad kai jau jie susitiksiantys, tegu jis pasako tą receptą, kaip reikia paruošti triušį, kad jis nebūtų sausas.
Pareigūnų automobilis sustojo ties metalinių juodų vartų. Išlipęs jaunasis pareigūnas nubėgo paspausti skambučio mygtuką. Kiek palūkuriavęs nuspaudė dar kartą. Po to dar ir dar, kol galiausiai į lauką išbėgo mergina. Staigiai apsigaubė paltu ir patraukė prie vartų.
- Malonu tave matyti, - pasakė Vidas nusileidęs langą. – Kaip Mantas?
- Pavargęs, - mergina atsiduso, taip pasakydama, kad ta žinia jam buvo lyg žaibas iš giedro dangaus.
- Gerai, tuojau aš pastatysiu automobilį. – Pasakęs Vidas patraukė į kiemą ir sustojo jame. Išlipęs iš jo patraukė paskui pusseserę. Jaunasis policininkas ėjo paskui ir uždarinėjo duris.
- Aš tuojau pakviesiu Mantą, jis buvo užsnūdęs, - Lina nubėgo į viršų, o policininkai pasiliko didžiajame kambaryje.
Vidui čia viskas matyta. Bet netikėtai jis sužiuro į nuskeltą stalelio kampą. Paskutinį kartą, kai jis lankėsi, stalelis buvo sveikas. Keista kas jam nutiko? Pagalvojo Vidas ir išvydo, kaip jaunasis policininkas dairosi po kambarį. Ir Linos pusbrolis pasekė paskui jaunojo policininko žvilgsnį sustojusio ties medinės statulėlės, parvežtos iš Kubos, po to ties keistos dirbtinės gėlės. Keista todėl, nes jos lapai priminė moters siluetą. Vidas žinojo, kad ji padirbta Afrikoje, nes kai ten lankėsi ją nusipirko ir padovanojo Linai. Lina nežinojo tik to, kad ta gėlė laikoma vaisingumo simboliu. Bet Vidas nesiryžo to sakyti. Jai patiko ji, o jam ir nerūpėjo iš pradžių pasakyti, o dabar jau nebenori. Po to policininkas nusuko galvą į kitą pusę kur ant sienos kabojo paveikslas. Matėsi, kad jame įamžintas teptuku labai ankstyvas rytas, kai dar tik truputi yra pradėjusi tekėti saulė. Ilgas ir banguojantis laukas, o ties horizontu pradėjo tekėti saulė.
Vidui visada patiko šitas paveikslas. Jis gerai prisiminė kaip jį nusipirko Mantas pirmąjį kartą nuvykęs į Švediją ir pasakė, kad jis atnešė jam sėkmę, nes per jį jis pavėlavo į labai svarbų susitikimą su dabartiniu jo partneriu Švedijoje. Vidas nežinojo, kaip tas paveikslas jam padėjo, bet visada pažvelgdamas į jį nusišypsodavo. Atrodė, kad tie pirmieji saulės spinduliai maloniai šildė veidą.
Vidas greitai atsistojo, kai tarpduryje pasirodė Mantas. Jo veidas atrodė kiek sukritęs. Plaukai susivėlę, lyg jis būtų nemiegojęs jau kelias dienas.
- Sveiki, - pasakė Mantas ir ištiesė ranką.
- Laba diena. – pasakė jaunesnysis policininkas ir atsitraukė leisdamas pasisveikinti prokurorui.
- Sveikas Mantai.
- Prisėskite, aš tuojau paruošiu kavos. – Pasakė Lina ir dingo.
- Gerai. – Linktelėjo Vidas, nes žinojo, kad geriau neerzinti pusseserės su bandymais išsisukinėti nuo vaišinimo. Ji mėgo visada patiekti kavos ir saldainių. Tai buvo lyg koks ritualas, kad geriau rutuliuotųsi kalba.
- Mantai, aš nebandysiu išvedžioti jokių malonybinių žodelių apie šią bylą ir ketinu su tavimi labai rimtai pasikalbėti.
- Aš ir pats norėjau pasikalbėti apie tai su tavimi, - Mantas kiek atsilošė, kai Lina patiekė kavą ir šokoladinius saldainius, bei pati atsisėdo šalia mylimojo.
- Tada gerai, - Vidas išsitraukė iš kišenės skaitmeninį diktofoną ir padėjo ant stalelio. Pamatęs, kad Lina kreivai spokso į aparatą pareiškė. – Jis būtinas.
- Suprantu, - atsiduso Lina.
- Aš neapsimesiu, kad nežinau, jog tavo sesuo buvo pakarta, - Vidas prakalbo rimtu veidu. – Bet nenorėčiau daryti prielaidos, jog tai galėjo būti tas pats žudikas.
- Bet... – Mantas atsikvėpė. – Ji mirė juk ne taip senai. Tai įvyko maždaug prieš septynis metus ir tikrai galėjo padaryti tas pats nusikaltėlis.
- Galėjo, bet juk tu šitos merginos nepažinojai, tai kodėl jis būtų turėjęs žudyti ją? Kodėl jis pasirinko būtent ją, o ne kurią nors kitą?
- Nežinau, - Mantas nudelbė akis. Jis žinojo, kad ne dabar laikas kalbėti apie eremitus ir žmones, kurie yra išskirtiniai savo aurų, bei turi šiek tiek kitokių sugebėjimų, nei paprasti žmonės. Eremitai skyrėsi tik tuo, kad jie dažniausiai serga Hominofobija ir kai ką gali materializuoti. Kaip nutraukti virvę mintimis, ką nors uždegti ar užgesinti, šiek tiek pagydyti iš ligų, kartais, bet tokie tik tebūna vienas iš kelių šimtų milijonų, kurie sugeba sustabdyti žmogaus širdies plakimą iš ari ar pats pranykti tarp žmonių skleisdamas hipnozę. Mantas žinojo, kad jis sugeba šiek tiek materializuoti mintis, bet jis nebuvo tam pašventęs gyvenimo. Jam nepatiko, jog jis yra kitoks, todėl jis stengėsi visaip save paversti paprastu žmogumi. Jo pati stipriausiai išvystytas sugebėjimas buvo pagydyti kitą asmenį. Bet tas gabumas naudojamas tik labai išskirtiniais atvejais, nes už pagijimą reikia sumokėti. Mantas turi aukotis, kad kitas kiek pasveiktų. Taip jis padėjo savo merginai, kai ji pateko į ligoninę po avarijos.
- Taigi, o mes esame linkę manyti, kad tai negali būti tas pats žudikas. Šiandien vakare aš gausiu tyrimo medžiagą ir galėsiu pranešti ar kas nors sutampa su įvykiu prieš septynis metus. – Vidas gurkštelėjo kavos.
- Bet aš manau, kad tai tas pats. Galėčiau lažintis, kad aš neapsirinku.
- Matai, mums reikia faktų, o be jų mes negalime patvirtinti jokios versijos. – Vidas pažvelgė į jaunąjį policininką ir nuspaudė diktofone mygtuką su užrašu „STOP“. – Nubėk į mašiną ir atnešk bylą numeriu penki.
- Gerai, tuojau.
Kai tik jaunuolis pasišalino, Vidas prabilo, bet jo balsas jau nebebuvo įrašinėjamas į diktofoną:
- Mantai, kai vakare aš gausiu visus dokumentus su pastaruoju pusamžiu įvykdytais pakarimais Lietuvoje ir užsienio šalyse atvyksiu pas jus ir pamėginsime ką nors surasti. Aš turiu vieną prielaidą, bet vis dar nenorėčiau tikėti, kad tai galėtų būti tiesa. – Vidas išgirdo, kad jaunasis policininkas pareina, greitai užbaigė sakyti. – Taigi, susitiksime čia vakare, po mano darbo valandų. Aš atvažiuosiu su žmona, kad damoms nebūtų nuobodu. Gerai?
- Gerai. – Mantui patiko ši mintis. Jis suprato, jog tada galės daug atviriau pasikalbėti su juo. Be to jis pajuto, kad ir Vidas turįs ką pasakyti. Gal jiems abiems pavyks išsiaiškinti daugiau nei dirbtų atskirai, nes Mantas pasiryžo pagauti tą nusikaltėlį, kuris išniekino jo seserį.
- Štai byla.
- ... – Vidas nuspaudė mygtuką, kad diktofonas toliau įrašinėtų balsą. – Mantai paimkite bylą ir jei ką pamatysite panašaus į savo sesers nužudymą, praneškite. Bet ką, iškart praneškite man.  Čia mano mobilaus telefono numeris. – Vidas padavė vizitinę kortelę ir atsistojo.
Dar kiek pabendravęs su pussesere išvažiavo atgal į Klaipėdą. Jis tikėjosi, kad grįžęs jau ras paliktus dokumentus ant stalo ir galės pats pirmasis patikrinti tą mintį, kad tas žmogžudystes ištikrųjų atlikinėja sekta. Jam turėjo atnešti ir ant stalo palikti vakar pakartos merginos skrodimo išvadas, bei kitų, tokio pat pobūdžio žmogžudysčių bylas iš kitų šalių. Gerai, kad jam pavyko lengvai jas gauti iš Interpolo (tarptautinis policininkų tinklas). Dabar jis vairavo automobilį, o mintyse jau sklandė virš savo kabineto ir įsivaizdavo regįs bylas, kurios galėjo tapti įrodymu, jog tai sektos darbas arba patvirtinti jo nuomonę, kad mintis apie sektą visiška kvailystė.

***

Kai Lina išlydėjusi Vidą sugrįžo, Mantas prabilo:
- Nagi, persirenkim ir nulėkim į Girulius prie jūros, a?
- ... – Lina spoksojo netekusi žado į Mantą ir nenutuokė ką pasakyti.
- Tai kaip manai?
- ... – mergina vis dar kreivai žiūrėjo į vaikiną ir galiausiai pakreipė galvą ir nusišypsojo. – Gerai.
- Tada puiku.
Keista, bet kartais tik tiek ir tereikia, kad dienos pabaiga būtų maloni ir ilgam išliktų atmintyje. Mantas su Lina greitai susiruošę išvažiavo prie jūros. Jie žinojo, kad turi spėti grįžti prieš šešias, nes tada turėtų pasirodyti Vidas su bylomis, bet Mantas dabar tas mintis išstūmė lauk iš galvos ir nusiteikė pamatyti jūrą. Jis tikėjosi, kad ji jam suteiks jėgų toliau blaiviai mąstyti.
Pravažiavę Jūrininkų ligoninę pasiekė Klaipėdos universitetą prieš kurį pasuko į dešinę. Kiek pavažiavę pasiekė didelį tiltą, iškilusį virš geležinkelių. Toliau kelias vedė prie jūros. Gal po kokių penkiolikos minučių automobilis sustojo. Abu išlipo ir pastovėjo. Pamėgino pasiklausyti jūros, bet šiandien nebuvo didelio vėjo, todėl atrodė, kad jos nebėra. Atrodė tylu ir jauku. Aplinkui stovėjimo aikštelę augo pušys, o siauras takelis vedė pro kopą už kurios pasirodė didžiulė jūrą. Vis dėlto ji ošė. Nuo kopų jau ėjo girdėti jos melodiją. Danguje, virš bangų matėsi kelios žuvėdros. Jos greitai nerdavo į žemę, kai tik pasiekdavo vandenį vėl pakildavo. Žvejojo.
Pakrante vaikščiojo tik keli žmonės. Mantui iš pradžių pasirodė keista, kad tik tiek nedaug žmonių šeštadienio dieną, bet gal dėl to kaltas sausio mėnuo. Juk dar gili žiema. Lina greitai nubėgo tekina kopa ir nusileido prie banguojančios jūros. Banga gaudė bangą, kuri galiausiai išsiliedavo į krantą. Ant sausesnio smėlio mėtėsi akmenukai, kriauklelės ir nugludinti stiklai, kuriuos Mantas kartais paimdavo į saują ir įsikišdavo į kišenę. Tai buvo lyg suvenyrai, kad grįžęs namo dar ilgai galėtų prisiminti tą didingą jūros vaizdą.
Mantas atsistojo ir sužiuro į horizontą, kuriame matėsi keturi laivai. Lina kiek pavaikščiojusi pakrante prisiartino prie mylimojo ir taipogi pažvelgė jo kryptimi. Gana švelnus vėjas kedeno plaukus.
- Aš nepalūšiu.
- Žinau, - Lina nusišypsojo.
- Žinai, aš jau žinau kokio norėčiau paveikslo. – Mantas kalbėjo nenuleisdamas akių nuo jūros.
- Ir?
- Aš norėčiau, kad ant mūsų miegamojo sienos kabėtų paveikslas su jūra. Kad parodytų jos galybę. Kad paveikslas atspindėtų jos nepalaužiamą dvasią. Kaip manai?
- Manau, kad tu teisus, - Lina trumpam pažvelgė į mylimąjį ir vėl atsisuko į jūrą. – Paveikslas su jūra šimtus kartų geriau nei tas berniokas. – Nusišypsojo jinai.
- Taip. Geriau, - Mantas tebestovėjo, kai staiga prisiartino prie Linos ir pažvelgė į jos akis.
Vėjo plaikstomi plaukai sudarė sieną, kuri juos skyrė nuo išorinio pasaulio. Jie jautėsi lyg būtų kokioje užburtoje šalyje. Kad už jų plaukų nieko nėra, kad jie dviese visame pasaulyje ir yra pasislėpę už neperžengiamos ribos. Mantas pajuto, kad atsigauna. Kad jau subrendo tam kam ryžosi dabar pasielgti. Kad jau pats laikas, nes Lina jį pažysta tokį koks jis iš tiesų yra. Jis yra paprastas žmogus su trupučiu eremitų aura. Jis yra žmogus, kuris myli Liną ir pasirengęs nepalūžti dėl jos, nes kitaip negalės apsaugoti jos. Jis suprato, kad daugiau niekada nepaliks jos vienos su jos problemomis. Jie abu turi įveikti visus rūpesčius kartu. Taigi, jis atsimerkė ir pamatė, kad mergina stebėjo jo veidą. Jis nežinojo kiek laiko ji žiūrinti į jį, bet jam tai mažiausiai rūpėjo.
Mantas giliai atsiduso ir prabilo:
- Brangioji, ar tekėsi už manęs?
Lina spoksojo į jo akis. Mantas žiūrėjo į ją. Gal prabėgo net valanda, kaip jie vienas į kitą žiūrėjo, kai galiausiai Lina nusišypsojo ir pravirko. Prisiglaudusi prie mylimojo pradėjo jį bučiuoti. Pradžiai į lūpas, po to į skruostus,  į kaktą, vėl į lūpas. Ji bučiavo jį ir kartojo vienintelį žodį. Taip. Taip. Taip.  Mantas nenorėjo niekur eiti iš čia. Ši dina, nors ir prasidėjusi taip blogai, buvo laimingiausia diena. Jis pagalvojo, kodėl ankščiau nepasipiršo mylimajai. Juk nebuvo taip sunku. Mantas dar kartą pabučiavo Liną ir galiausia atsitraukė. Plaukų siena sugriuvo.
- Grįžtam ar dar nori čia pabūti?
- Gal grįžtam, nes šiek tiek sušalau.
- Gerai.
Pakeliui atgal per kopas, per tą patį siaurą takelį jie ėjo susikabinę. Mantas jau senai nebuvo toks laimingas. Lina atrodė švietė iš laimės. Pakeliui grįždami namo užsuko į parduotuvę ir nusipirko produktų šiandienos vakarui. Laikrodis rodė penktą valandą, taigi darbai baigėsi ir visi jau pakeliui namo. Mantas su Lina įsėdo į mašiną ir patraukė namo. Jie apdairiai buvo sustoję parduotuvėje studentų miestelyje, kad nereikėtų po to laukti ilgą laiką kamščiuose, taigi po gero pusvalandžio jie jau sėdėjo savo namuose ir ruošė vakarienę.
2008-10-12 23:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-26 20:40
Nuar
Gal "negyvos moters kūnas" būtų tinkamiau nei "negyvas moters kūnas". Panašių klaidų čia apstu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-11-23 14:06
Up ir down
Tekstas visai neperžiūrėtas, labai daug stiliaus klaidų, griozdiškų sakinių konstrukcijų, nenatūralių pokalbių, netikusiai peršokama iš trečiojo asmens į pirmąjį ir atvirkščiai, atrodo, kad ne tu valdai tekstą, o tekstas tave.
Matosi, kad rašyta su įkvėpimu ir tikėjimu, nenoriu gesinti kūrybinio entuziazmo, bet tokio pobūdžio tekstus laikau meniškai nevertingais, fantastikoje labai lengva nuslysti į paviršius, į vaikiškas nesąmones ir panašiai.
Tokia literatūra turi savo nišą,  bet į ją nėra ir, manau, nebus žiūrima rimtai.
Kita vertus, R.Bredberis yra nuostabus rašytojas, patarčiau tau perskaityti jo knygą "Marso kronikos" - tai fantastika, bet, Dieve, KOKIA,
ten juk filosofija,

Patarčiau tau atidžiau dirbti su tekstais, su jais REIKIA dirbti, vis peržiūrinėti, taisyti, gryninti.

Venk "perspausti", daugiau paprastumo, žemiškumo.

už entuziazmą 2.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-27 10:49
Assassin
Neblogai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-10-12 23:46
Coitus Interruptus
Paliko gilų įspaudą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą