Keturi kamienai,
valdantis dangus,
miesto chrizantemos,
A-apči!
Stepėj drėgnos pėdos.
Raktas atrakina paslėptą žaidimą,
muzika užlieja tarsi baltas vynas,
keturis medžius tu dangun įremsi,
ir...
Apči!..
ir jau šiom dienom skausmo nebe...
Snarglėjiesi reiškias, ane? Gripelis užpuolė? Bet... tavęs neįvertino juk, nesuprato kad nori tarti: matau pro langą gėlių parduotuvę, ten pardavoj chrizantemijas, lietus nulijo, drėgna, a radijatoriai blogai kūrenas. Sėdžiu lyg apuokas koks užrakintam kambaryje, nieks nelanko. Vaje, kaip yr liūdna, tai... pasistatau veidrodį, įsipilu vyno, gero vyno, ne kokio birzgaliuko, paleidžiu raminančią muziką ir... sakau: - Į sveikatą, idiote, - makteliu. Šiluma sklinda taip, kaip tam anekdote: trauk papus iš barkščių. Ir vėl - čiaudulys žudantis (vyno mat kvėpavimo takai pasipildė aromato, dirgina šniobelio šerelius kvapas) Trūkstu ir skausmo širdies skilveliuose kaip ir nebūta.