iš praeities.(Tęsinys) Nesantaika.

Peršoku nubrūžintą slenkstį ir jau kaime. Dvi senolės, pamačiusios mane, aikteli—Tą vaiką  Elzė užkeikė vos  gimusią-suka akis i šalį .
Pilna molinė puodynė pieno aukštai ant lentynos užkelta. Lipu ant suoliuko, kad pasiekčiau nulaižyti grietinę. Puodynė virsta ant manęs, išsilieja pieno upė kartu su mano ašaromis, o sukės  sudūžta i smulkiausius gabalėlius, Kaip dėlionę noriu sudėti  puodynę.
    ---Ne aš, o Elzė čia taip padarė-kūkčioju.
  ----Tuojau, išmušiu aš ją iš tavęs-motina paima šepečio kotą. Bet neišmuše. Viską dariau ne taip. Kaip Elze liepė, bet ne kaip  motina.
  ----Elze, ko dėl tu apsigyvenai manyje?
  ----Mane nuskriaudė tavo senolis, noriu kad grąžintum visą skolą: ašaromis, ligomis, nelaimėmis. O skola vis auga, auga....
Nekenčiu Elzės. Tik tėvas nušluosto mano ašaras-jo niekas nei kraujo ryšys, nei skola nesieja su Elze.
I mano gyvenimą ateina meilė, o iš paskos nelaimė-vyras suserga nepagydoma sielos liga, kaip ir buvo žadėta.
    ----Mama, kas išgalvojo tą Elzę? —stoju prieš motiną, o motina prieš dukrą.
    ----Tai tik mūsų nemokėjimas susikalbėti, atleisti  ir dar likimo vingiai. Neegzistuoja jokie burtai, mama, --ji laiko iškėlusi šepečio kotą virš mano galvos, kaip vaikystėje. Noriu ją apkabinti---Per vėlu---už lango kvatoja Elzė---Pavėlavai!
  ---Mama, atleisk, glostau jos šaltą ranką.
.... Vėl eisena į smėlio kalnelį jau senolio nužymėta drįže iš  to paties seno nubruzdinto slenksčio....