Unė

Aš esu sraigė Unė, šį ryt prabudusi išgirdau skambią vieversio giesmę, kuri aidėjo per visą mišką. Kiek pašliaužusi miško takučiu išvydau jau pražydusias gėles. Netoliese išvydau upelį, aplink kurį skraidžiojo laumžirgis. Staiga jis  priskrido prie manęs:
-Sveika, -  Tarė jis.
-Sveikas, -  atsakiau.
-Mano vardas Katas, - prisistatė jis, - o koks tavo vardas? Mandagiai paklausė.
-Unė, - atsakiau.
Kai  susipažinome jis man papasakojo apie stebuklą, kuris tapo mano didžiausiu troškimu. Katas nesiliovė tauškėjas  apie tai, kas vyksta už miško kur, gyvena žmones. Apie pasakiškus sodus kuriuose yra medžiai, kurie pavasarį svarina šakas nuo savo įspūdingų žiedų. Katas sakė, jog žiedai yra balti  ir  medžiai atrodo nuostabiai.
Laumžirgis man pažadėjo, jog aš tai išvysiu. Nieko nelaukdami mes patraukėme link upelio…
Priėję upelį supratome, jog nebus taip paprasta, kaip  įsivaizdavome, aš juk plaukti nemoku. Tik staiga išgirstame garsą:
-Kvaaa, kvaaa.
-Laba diena, panele varle, - pasisveikinau aš.
-Kvaa, labas, -gana piktai atsakė ji.
- Ar galėtumet man  padėti? - kiek nedrąsiai paklausiau aš.
-Kuo galėčiau padėti? -draugiškiau tarė ji.
- Matote, aš turiu didelį troškimą, išvysti bailtais žiedais pasipuošusius medžius anapus upės, bet negaliu ten nusigauti, nes nemoku plaukti, jei galėtumete mane nuplukdyti savo lelijos lapu kitą pus upės aš būčiau labia dėkinga.
- Gerai, -draugiškai sutiko ji.
Po kiek laiko aš jau buvau kitapus upės. Kartu su laumžirgiu Katu padėkojome senajai varlei ir keliavome toliau.
Dabar jau ėjome nebe mišku, o pieva.
-Pažvelk Katai! -šūktelėjau. Juk tai sodas, ar tai jis? Pilna laimės gana garsiu tonu paklausiau jo.

- Une, taip tai jis, tai jame pilna medžių su baltais, baltais žiedais, -taip pat  džiaugsmingu tonu atsakė laumžirgis.
Tuomet jau niekur nebesižvalgydami patraukėme link sodo. Pakeliui jis man vis pasakojo kokie nuostabūs yra medžiai su baltais, baltais žiedais.
Štai ir priėjome svajonių sodą.
-Katai, pažvelk kokie jie nuostabūs aš jaučiuosi lyg, - sapne, džiaugsmingai ištariau aš.
O dar nuostabiau buvo tai jog sode ne tik įspūdingi medžiai, ten buvo pilna įvairespalvių gėlių, kokių miške niekad nemačiau.
Vakarojo, saulė leidosi už horizonto.  Aš užšliuožiau ant vieno iš tų nuostabių medžių o Katas nutūpė šalia.
-Katai ačiū, -dėkingai ištariau jam.
- Une, tai pavasaris, po kelių akimrku išgirdau atsakymą ir užsnūdau.