Palaidoti jausmai

Kiekvieną kartą, kai pažiūrėdavai man dovanotu žvilgsniu ir apkabindavai pačiomis tvirčiausiomis ir švelniausiomis rankomis, mano pasauly atsirasdavo po vieną naują saulę. Mažytės kambarėlio durelės prasiverdavo taip tyliai, jog širdis girdėdavo kaip tavoji meldžiasi, prašo nepaklaidinti.
  Kaskart tarp tirpstančių sienų užmerkdavau akis ir šaukdavau tavo vardą, skambesnį už milijonus kitų, vien tam, jog karūnuočiau jį gyvenimu. Apeigų metu piešiau tavo sienas: raudonai, geltonai, žaliai... Norėjau, kad užgytų, kad nebebūtumėm iliuzijų vergais.
  Niekada neištrinsiu iš savo kūno tavo portreto ir prisilietimų. Ligi šiolei raudu sugrįžusi į savo kapinaites: jose ilsisi tavo veidas, šventas vardas. Paminklas dėl laiko vėjų ima irti į milijardus nesurankamų smiltelių. Lieka tiek mažai: „Nepamiršiu. Tu neužmirštamas“.