Neapykantoje myliu

Sudraskei mano širdį į mažyčius skutelius, net mano nuosavas lopytojas susiūti nebegali. Moiros audžia šilko siūlą – kliūva, užriša mazgus; maldauju, kad nutrūktų. Įsitempia ligi smuiko stygos plonybės, o jausmų pabirusios šukės dar myli... Atskirai: nemeile ir neapykanta, tačiau vis dar tiki ir viliasi.
  Klaupiuosi ant savojo karsto ašmenų, tu jį man sukūrei. Nebeskauda: įprato kūnas bedvasis būti ir išeiti pasivaikščioti, kai vidinės akys liūdi. Siela verkia svetimomis ašaromis... Laukiančios rankos iš lėto renka trupinius...