Skirta Tau..

Įprasta melodija, tas pats skambėjimas kaip ir vakar. Žadintuvas ant žemės ir ji  pabunda. Tylus atodūsis, skaudanti gerklė, nebepakenčiama ligonio situacija, atimanti net gi mažiausią norą ką nors veikti. Bet tai negali sutrukdyti Eiprilei, šiandien ji turi svarbią užduotį.
Rytas. Lauke pakankamai šilta, kad galėtum basomis pavaikščioti, po dar nespėjusią nusimesti rasos žolę. Tačiau paukščiai nė neipusėję savo giesmės. Mergina iš lėto nulipa nuo slenksčio ir patraukia link senos daržinės, kurioje sudėti įvairūs reikalingi arba dar, atrodytų, visai neseniai buvę reikalingi rakandai, daržo įrankiai. Žvilgsnis negali neužkliūti ir už netoliese esančio senųjų žmonių dvaro, kurio raktas guli Eiprilės stalčiuje.
Ji pasiima tik paprasčiausias žirkles. Durys uždaromos ir kelias, vedantis link miško, viena po kitos nusėjamas sunkiomis pėdomis. Pamiškėje augančios gėlės netenka žiedynų, kurie metalinio įrankio pagalba instinktyviai nurėžiami ir paimamai į drebančias rankas. Tikslas neišvengiamas, eiti darosi vis sunkiau.
Pagaliau, senas papartynas, samanomis apaugę kapai, ir užvakar dar degusi netikra žvakė, dabar abejingai žvelgianti į saulėtą dangų ir keistus pūkų darinius jame. Šalia pora medinių kryžių, tik vienas iš jų ne toks kaip visi... “ Tas, kurį vadinau angelu“.
Juodų raidžių užrašas ant viršutinės balto ąžuolinio kryžiaus dalies. Gėlės krenta ant išcementuoto antkapio, nejučiomis nuslysdamos, tarsi norėdamos, kad jas kas pakeltų ir priglaustų prie neapsakomai šiltų rankų. Kaip ir Eiprilė dabar norėtų, kad Jis būtų čia, su ja, niekur kitur. Ašaros nebesuvaldomos, juk nieko kita ir negalima tikėtis tokioje situacijoje. Net šalia tekantis upelis nešniokščia garsiau nei jos širdis daužosi, virpa, o lūpos negalėdamos nustoti, kartoja – Lukas. Ji beprotiškai jį mylėjo, gal per nelyg daug, kad net po pusantrų metų, širdį drąsko neapsakomas skausmas, koks kažkada atrodė gali aplankyti tik kitų gyvenimus, sugriauti kitų likimus, kitų pasaulius.
Lukas, kaip lubino žiedas, pakeliui į vienišus namus, taip keistai ir pasityčiojamai žiūrintis į merginos veidą, nutviekstą nebe rytmetinės saulės. Tos kelios valandos šalia mylimojo kapo praslinko neįtikėtinai greitai. Lygiai taip pat ir šis lubinas, praėjus kelioms dienoms, nuvys, tik jis nebus niekam reikalingas, o štai Lukas buvo...
Kelias namo, ilgas. Ten juk nė gyvos dvasios, nė menkiausio šešėlio, jokių pašalinių garsų, nei tie sklindantys iš miško glūdumos, tie kviečiantys sugrįžti garsai.
Mašinos ūžimas nutraukia visas, tuo momentu galvoje buvusias mintis. Kažkas atvažiavo, tik kas? Čia jau pora savaičių nebuvo užklydę niekas,  net benamė katė paprastai ateinanti gaudyti pelių daržinės priestate, kur pastarosioms itin daug darbo, graužiant senas medines sienas, apsilupusiais dažais. Visiškai priešingai atrodo automobilis, naujas, matyt, ką tik iš plovyklos, tik pora žolių kyšo iš po tarpo tarp ratų ir kapoto. Bus pasukęs ne tuo keliu, visiems taip atsitinka.
Taigi, garsas, privertęs merginą paskubinti žingsnius ir pagaliau sugrįžti, užgęsta. Durelės atsidaro ir lengvu mostu  iškeliama moteriška koja. Daili, niekuo neišsiskirianti koja, tik antroji perrišta, baltu tvarsčiu.
Laba diena, pasigirsta švelnus, su vėju šiek tiek sumišęs ir iš dalies prislopintas balsas. Pasisodo, kad tai moteris, kuriai dabar priklauso senųjų žmonių dvaras, mat ji sakanti jį nusipirkus. Nesinori netikėti, todėl Eiprilė šmurkšteli pro duris ir nedvejodama suranda raktą bei atiduoda šį nepažįstamajai.
Durelės užsidaro ir vienuma vėl persmelkia pilkas namo sienas, plyšeliuose tarp plytų palikdama nežinios ir susidomėjimo šešėlius.
Žinoma, dabar merginai parūpo naujieji dvaro šeimininkai. Kas jie tokie? Iš kur atvyko, ir dar daugybė kitų neatsakytų klausimų iškilo galvoje.

Nudirbusi įprastus darbus, po pietų ji nuėjo apsižvalgyti prie senojo dvaro, netoliese buvo šulinys, kuris pasak legendos – užkeiktas, o kitų manymu jame glūdi paslėptas lobis vertas begalės pinigų. Būtent todėl, vėžės pro mišką link namų ir tos vietos buvo labai žymios, daugybė laimės ieškotojų ten pasukdavo kone kas savaitę. Bet nieko neradę dingdavo ir kas keisčiausia, nebegrįždavo, prie šulinio palikę po nosinę. Taip atsitikdavo su kiekvienu aplankiusiuoju paslaptingąją vietą.
Taigi mergina nuėjo ten. Tvora apie dvarą buvo apaugusi aukšta žole, aplinkui mėtėsi dideli akmenys iš kadaise lietaus ir vėjo paveiktos ir subyrėjusios sienos, kitados juosusios visą teritoriją. Beeidama artyn Eiprilė pajuto ant kažko užlipusi, o Dieve pagalvojo ji, tai juk nosinė, šiurpas persmelkė kūną, kai pasidarė dar baisiau. Jos link artėjo keistas objektas.
Tai ponia Dounset, ji dabar apžiūrinėjo savo naująsias valdas, kaip ir visi kiti buvo girdėjusi apie šulinį. Ji paprašė merginos papasakoti viską, ką ši žinanti ir pakvietė Eiprilę puodeliui kavos.
Susitikimas praėjo gana sklandžiai, tik viena nedavė ramybės merginai: Paola Daunset ant savo kaklo turėjo mažą pakabutį ir keistai jį sukinėjo, kai ši pasiteiravo, kas tai, jai buvo atsakyta – senelės palikimas. Tačiau smalsumas liko nenugalėtas.


Prasidėjo nesiliaujantis automobilių virtinių važinėjimas pirmyn ir atgal. Maždaug savaitę truko, kol dvaras pradėjo panašėti į tinkamą gyventi. Ten atsirado naujos baltos užuolaidos, keli mažesni ir vienas itin didelis valgomojo stalas, daugybė žvakidžių, kitų namų apyvokos daiktų. Eiprilė buvo tiesiogiai įtraukta į kūrybos sūkurį, ji nesavanaudiškai padėjo ruoštis ir tvarkytis, vis dėlto už tai ponia Daunset  pažadėjo atiduoti vieną senovinę skrynią, kuri visada atrodė tokia paslaptinga ir buvo pastatyta pagrindinio namo rūsyje.
Kai visi darbininkai buvo įpusėję savo užsiėmimuose, į dvaro kiemą įsuko dar vienas automobilis. Beveik toks pat kaip ir šeimininkės. Skirtumas tas, kad iš jo išlipo ne kokia sena dama, o maždaug 7 metų mergaitė ir kaip vėliau paaiškėjo Paolos sūnus Matas. Eiprilė kurį laiką negalėjo atitraukti akių nuo šio įstabaus grožio vaikino. Jai jau nebe taip skaudėjo širdį dėl Luko, o ir pats Matas pasirodė kažkuo pažįstamas. Jo akys lyg iš namuose esančio paveikslo auksiniais rėmeliais, ar iš tų nuotraukų, kurias dar turėjo žvelgiančio mirusio mylimojo atspindys. Šis jausmas neleido nurimti merginos sielai, o muzika, kas vakarą skambėjusi Mato rankoms liečiant gitaros stygas,  nejučiomis pripildė Eiprilės širdį ramybės. Tokios ramybės seniai nebuvo Florencijos apylinkėse.
Sekmadienio rytą ponia Daunset paprašė Eiprilės prižiūrėti mažąją Lindsay, kol jos sūnus grįš iš miesto, mat ji turinti išvykti darbo reikalais. Taip pat pasakė, kad kai jis griš padės nunešti tą senovinę skrynią, kurią buvo sakiusi atiduos. Eiprilė nieko nelaukusi pasiėmė mergaitę ir abi išėjo prie netoliese esančio ežero. Kai saulė tokia kaitri kaip šiandien, nieko nėra geriau už tyrą vandenį ir švelnų vėjelį ant ežero kranto.
Nepraėjus nė porai valandų grįžo Matas, atnešė atsigerti ir atsisėdo šalia. Jis netyčia paslydo, bandydamas šokti į vandenį, ir užkrito ant Eiprilės. Ne tik jos širdis pradėjo smarkiau plakti, kad kaip būna matant besileidžiančią saulę vakarais ar klausant mėgstamą rytietišką muziką. Tiesa sakant, dabar dvi širdys plakė vienodu ritmu.
Akys žvelgė  į kitas akis ir viskas būtų trukę dar bent keletą sekundžių, kol kuris nors vienas butų atsipeikėjęs, tačiau mažoji Lindsay sušuko ir tai nurtaukė tą stebuklingą akimirką. Vaikas pasakė matąs mergaitę, kuri tiesia ranką ir kviečia eiti kartu, rodydama link tos vietos, kur kelias veda į šulinį. Tačiau nei Matas, nei Eiprilė nieko nematė, jie pagalvojo, kad tai tik laki mažosios sesutės vaizduotė. Bet ši vėl gi pasakė, mane kviečia ir aš eisiu su ja pažaisti. Brolis čiupo Lindsay ir nepaleido, kol ši baigė isteriškai rėkti ir nebeverkė. Tada paprašė nieko nepasakoti motinai ir prižadėjo išsiaiškinti su Eiprile visą tiesą.
Saulė tuo metu jau buvo beveik nusileidusi, todėl visi trys patraukė namo, kad tamsa neužkluptų kelyje, nes naktimis miške pavojinga, galima sutikti ne tik žvėrių, bet ir kaip merginos senelis dar gyvas būdamas pasakojo, piktųjų dvasių, nerimstančių sielų, priklausančių dvare neaiškiomis aplinkybėmis mirusiems žmonėms. Aplink buvo tikrai daug dalykų, kuriuos reikėjo išsiaiškinti.

Parėję namo, rado Paolą virtuvėje, kepančią žemuoginius pyragaičius, ji pakvietė merginą pasilikti vakarienės. Po tikrai skanių patiekalų Matas pasisiūlė palydėti Eiprilę namo. Nors eiti tebuvo apie 100 metrų, ji negalėjo nesutikti. Pusiaukelėje Matas apsikabino ją ir ne kaip kokiame prastame filme ar atsibodusiame seriale, kur meilė dažniausiai neįmanoma, pasakė, kad jam patinka. Viskas buvo taip paprasta ir žavu. Daugiau žodžių nereikėjo, už juos kalbėjo prisilietimai, bučiniai. Namai pasiekti ir jaunuoliai atsisveikino iki rytojaus. Griždamas atgal Matas išgirdo keistą garsą, tarsi sparnų plazdėjimas, nors buvo aklina tamsa ir rūkas jau dengė pievas, jis nebijojo nes turėjo didelį žibintuvėlį. Sekdamas paskui tą garsą, brovėsi pro medžius, vėliau pro paparčius ir, ką jūs manote, atsidūrė prie angelo kapo. Su nuvytusiomis gėlėmis, nes Eiprilė atrado tą angelą Mato sieloje ir nebuvo čia atėjusi nė karto nuo susitikimo su pastaruoju. Taigi, vaikinas tolumoje išvydo blankią švieselę ir atsisukęs visu veidu nustėro. Ten modamas plačiais sparnais ore kybojo baltas, baltas kaip sniegas, o gal net baltesnis angelas su maža mergaite susikibęs už rankos. Būtent tokia mergaite, apie kurią pasakojo Lindsay. Kad ir kaip buvo baisu, Matas paklausė sparnuotosios būtybės kodėl ji jį kvietė ir kodėl ta mergaitė norėjo kažkur nusivesti jo sesę. Atsakymas būtų pribloškęs kiekvieną, o vaikinui jis buvo itin skaudus. Staiga jis pamatė šešėlį sklindantį iš už milžiniško medžio pavėsio. Ten bovo jo motina, atėjusi ieškoti sūnaus. Kaip vėliau jam papasakojo, šis sužinojo, jog buvo ten daugiau nei valandą. Laikas pralėkė nepastebėtas. Galima tikėtis, kad dabar jis neužmigtų... tačiau kažkokia jėga jį nuvedė prie lovos ir taip išaušo rytas.

Saulės spinduliai, vaikščiodami skruostais pažadino Matą ir jis iškėlė kairę koją iš šiltų patalų.. tiesiai ant baltos nosinės, šlapios, matyt, nuo ašarų pagalvojo vaikinas, kai motina pakvietė nulipti žemyn pusryčiauti. Tuo momentu jo galvoje iškilo vakar naktį matyti vaizdai, turbūt įsivaizduojami kaip sapnas, bet nosinė privertė patikėti realybe, tokia, kurioje yra visko: ir angelų ir demonų ir motinų....
Po abejingai suvalgytų skrebučių su riešutų sviestu, nieko nelaukiant, tik pačiupus mašinos raktelius, Matas, mamai pasakęs, kad turi šio to nusipirkti mieste, išspruko pas Eiprilę ir papasakojo vakarykštę istoriją..:
Kai palydėjęs tave ėjau namo išgirdau nepažįstamą balsą, tokį kraupų ir kartu kupiną pasitikėjimo, paskui nusekiau iki kažkokių kapinių šalia papartyno. Aš ten mačiau tą mergaitę, apie kurią pasakojo mano sesutė, ji kabėjo ore su, atrodo, angelu, jis prisistatė kaip Lukas. O tada visiškai susipainiojau, nes paaiškėjo, kad mano motina, man net sunku ją taip dabar vadinti. Taigi, ji nusipirko šį dvarą, nes sužinojo, jog tame miške esančiame šulinyje paslėptas lobis, vertas net nežinau kokios galybės pinigų. Paola turi pakabutį ant savo kaklo, pirktą prieš daugelį metų sendaikčių turguje. Tas angelas turi paslėpęs raktą, su kuriuo galima atrakinti skrynią, esančią tavo namuose, na tą mėlyną ir apsitrynusią. O tenais įdėtas užkeikimas, kas jį sukalbės ir kartu su savimi rankose turės pakabutį, tas pasiims lobį. Blogiausia, kad tą vaikiną, Luką maždaug prieš dvejus metus, aš tiksliai neatsimenu, mano motina partrenkė automobiliu, nes jai reikėjo pakabuko iki galutinio tikslo, visą tą laiką ši aiškinosi ko reikia norint gauti lobį.
Eiprilė susmuko ant Mato rankų. Jos buvusį vaikiną nužudė Paola Daunset. Šito jau per daug. Manau, to niekas neištvertų. Prabėgus keletui minučių keršto troškimas užvaldė ne tik nerginos mintis, netgi jos akyse atsispindėjo siaubinga neapykanta,
bet Matas jos nepaleido, aiškindamas, kad ji dar kai ką turi sužinoti. Tame šulinyje tikrasis lobis  - ne auksas ar kažkas panašaus, o niekaip iš šio pasaulio išeiti negalinčių, kažkada dvare gyvenusių ir neaiškiomis aplinkybėmis mirusių žmonių sielos. O tos nosinaitės, kurias taip dažnai matydavai pamestas šalia šulinio buvo perspėjimas ir pagalbos šauksmas. Jas išlaisvinti galima sudėjus motinos turimą pakabučio pusę su ta, kurią tau padovanojo Lukas. Eiprilė nusiėmė nuo kaklo antrąją dali stiklinio amuleto. Abu nusprendė nueiti pas Paolą ir viską išsiaiškinti.


Paskubomis parėjus į dvarą Mato motinos ten nebuvo nė kvapo, į galvą šovė mintis, kad ši turbūt ieškanti skrynios. Taip ir buvo Eiprilės namuose Paola beviltiškai bandė atidaryti skrynią, deja, ji neturėjo rakto. Kai jaunuoliai bandė prikalbinti šią viską mesti ir išlaisvinti tas vargšes sielas, motina sutiko. Tada mergina paėmė raktą, seną ir nenaudojamą nuo tada kai senieji žmonės paliko dvarą. Ji nežinojo nuo ko šis raktas yra, o dabar viskas buvo aiškiau negu aišku. Kaip ir galima numanyti, Paola atrakinusi skrynią nė neketino atsisakyti savo piktų kėslų. Ji išbėgo į lauką ir tekina nuskuodė link žaliojo šulinio. Matas su Eiprile išlėkė iš paskos. Kai visi buvo vietoje, burtažodis jau buvo pradėtas kalbėti, bet Matas nustūmė savo motiną ant žemės, o Eiprilė pačiupo abi amuleto dalis... išvydo Luką... tas žvilgsnis, niekada nepamirštas ir tiesiog savas žvilgsnis, sekundėse ištirpo visas blogis. Lukas paėmė Eiprilę už rankos ir užkeikimas buvo pasakytas. Kaip tik tuo momentu iš šulinio į dangų viena po kitos ėmė kilti baltai vilkinčios būtybės: suaugę, vaikai, kūdikiai, senukai, visi, kurie čia buvo įkalinti ir negalėjau nuskristi į rojų. Nuostabi akimirka... Lukas išnyko. Jis tik pamojo rankomis, apkabino Eiprilę ir pasakė, kad dalis jo širdies visada bus su ja ir saugos, o kita dalis – tai Matas.

Ne tik jaunuoliams buvo sunku patikėti, bet ir Mato motinai, kad žemėje be žmonių dar kažkas gali egzistuoti, kad ne viskas kas gražu ir gera yra tiesa, kad meilė stipresnė už viską.