Kitoks gyvenimas.(kitaip)

Ilgas ilgas ėjimas ratu tamsioje duobėje. Tvirto  kranto nėr;liepto neištiest. Rankos nieks nepaduoda, o jei ir paduotų, gal iš karto jos ir nepriimčiau, nes jau pripratinta taip gyventi. žiūrėti i žemę iš viršaus, pakilti virš kasdienybės. Nors ir kaip  stengiesi nuo jos pabėgti, bet  ji pagauna-skaudi gyvenimo patirtis dažnai  išsiveržia ašarų lietumi.
    Ilgi ir  klaidūs psichiatrinės ligoninės koridoriai ir sergančio vyro  bukas žvilgsnis—niekada nežinai, kurioje gyvenimo atkarpoje laukianti lemtis sugriaus gyvenimą.
    Po avarijos.
---Mieloji, ar saugai mūsų vestuvinius žiedus?
---žinoma.
Iki šleikštulio pasibaisėtinas vyro rankose krepšelis su tuščiais cigarečių pakeliais, neveikiantis žiebtuvėlis, pypkė. Bruka man. Pypkė?
........  Kaž kokį poną su užraitytais ūsais, sušukuotais plaukais i viršu, su pypke  burnoje pageltusioje nuotraukoje mačiau.. Vyro prosenolis-prisimenu, sake vyro mama.
Ta pypkė.... atkeliavusi iš jo rankų...... Matyt taip turėjo atsitikti. Neužginčysi, kad ir kaip rėktum. Duobėj nieks  manęs negirdi, galvą daužyti gali ar melstis-plaukia pro šalį juodi debesys dangaus pakraščiais, o žydinčių pievų nematyt.
    Nauji vaistai-trumpa remisija.
---  Ne taip, tėvai, žuvį valai . rūkinimui reikia kitaip paruošti---sūnus moko tėvą. Pas mus viskas kitaip.
Pilni namai žuvies, jos kvapo. Ant lentynos krašto pypkė-matau akies krašteliu. Žuvis lyg išsigelbėjimas, ją reikia greičiau  sutvarkyti, kad nors trumpam užsimirštum.
---  Ligoninės kieme liko  užkasti šaukštai, reiks grįžti, patikrinti-lyg paslaptį pasako vyras. Kiek prasirgtų metų, tiek užkastų šaukstų.....
Jie isišakniję, isišakoję, užaugę. Sakau—išrauk, nes medžiams vietos jau nėr.
---Ateik—imu už rankos, kur dar žalias kampelis, gėlės žydi—čia tau bus saugu. Bet rankos nusvyra-vyras žvilgsniu įvertina šaukstų stiprumą, užaugę tokie  ddeli, reiks įlipt, gerai, kad metaliniai, atlaikys.
    ---Apsiramink, tėti, viskas bus gerai---sūnaus tikėjimas-lyg  medžių žalių lapų prabudimas rudenį—nėr vilties. —pamanau. Vedasi  tėvą  už rankos iš ligoninės į namus.
Pievos apsemtos, kyšo kemsynų stagarai virš juodo vandens.
  ---Armoniką iš mano tėvų namų prieš dvidešimt metų išvežė toks žmogelis, gyvenantis užliejamose pievose ---kaimynei pasako vyras.
  ----Sūnau, tėvo nėr namuose, valgis neliestas. Šukuojame miškelį.  ..... Armonikos garsai.... Kelią pastoja  vanduo. Visur jo pilna. Pilna duobė, aš skęstu... Pro mane plaukia žuvys ir tempia armoniką. Viešpatie, neatlaikysiu  tokios įtampos...
  ---Abu tėvai išprotėjo---sūnus apsikabinęs močiutę.
  ----Reikia susiimti-iki tamsos turim nuplaukti iki sodybos ant kalvos. Matau pro langą... senas žmogus ir mano vyras abu rūko pypkes ir apžiūri armoniką.
---Kur  mūsų vestuviniai žiedai? Mačiau juos po asfalto danga prie tilto, tu juos ten padėjai? —piktas vyro žvilgsnis.
Vel psichozė. Mano ėjimas i niekur, vis ratu ir ratu.
---Tavo vyrui  naujų, brangių vaistų limitas baigėsi, gydysime su tokiais, kokių turime, kad pagerės maža vilties—gydytojo balsas lyg rūstaus teisėjo teismo salėje. Daugiau taip gyventi nebeturiu jėgų. Netikėtai lengvai išlipu iš duobės, kai apsisprendžiu. Visi nustebę,, o sūnaus žvilgsnis smerkiantis mane.
--Kovą prieš ligą pralaimėjome, sūnau-tyliai ištariu. Jis apkabina tevą, bet ne mane.
Aš paduodu ranką vienatvei ir abi išeiname i rudenį...