būna (iš albumo, II)

būna gi
netenki visų atramų
krypties
niekas tau į ausį nebešnabžda švelnių žodžių
ir nebučiuoja,
būna, kad tu nieko nemyli
ir jokiam Žemės kampely
nerandi žodžių –
švelnių nerandi – ir kietų,
kaip akmenys
būna, kad tuštumos žaizda atsiveria
ir išopėja
ir aštrus prasmės peilis
viską sužeidžia ir išpliko –
palikdamas didelę
odos dykumą –
vakuumą
bet dabar tu jau didelis
tu net nebeverki
ir iš tavo galvos net neišteka
vienas lašas liūdesio
„kodėl aš toks“
dieve, baisu man,
kaip viskas kaip užtikrintai
stoja į savo vietas
už ką, Viešpatie,
man šitaip