Keliai

Pasukdamas į Geležinkelio gatvę jis šypsojosi. - Kokia nuostabi diena, - galvojo. Kirsdamas sudėtingą sankryžą pasivijo simatišką panelę, ėjusią link stoties. Jos purūs, ilgi plaukai žaismingai šokinėjo ant pečių, o grakštus silueto judėjimas hipnotizavo. Kažkas jame tarsi sujudo, pajuto norą užkalbinti ir tuo pačiu bijojo, atplūdo stiprūs jausmai. - O, kažkas pažįstamo, - galvojo sau - vis tiek užkalbinsiu.
Pažiūrėjęs į mėlyną dangų tyliai prašnabždėjo:
- Gyvenime, pasitikiu tavimi, tebūnie taip, kaip turi būti.
- Labas, - pasakė užeidamas iš kairės. Jų žvilgsniai trumpam susitiko, ir ji vėl žiūrėjo tiesiai prieš save. Po kurio laiko ji atsakė:
- Labas, - ir čia jie išėjo į skirtingus kelius. Ji ėjo asfaltuotu takeliu, vedančiu link stoties žiedo, jis lygiagrečiai einančiu keliu, vedančiu žemyn ir praeinančiu tolėliau šalia degalinės prie autobusų stoties.
- Kaip gyvenimas bėga tokią nuostabią dieną?
- Bėga? Nėra kur skubėti, jis tiesiog plaukia.
- Kaip ir tu šitomis ramiomis gatvėmis, - jų žvilgsniai vėl susitiko. - Patinka neskubėti?
- Nėra reikalo, kiekvienas gyvenimas teka savu ritmu.
- Tavo ritmas kitoks?
- Kiekvienam ritmui savas laikas, - pašmaikštavo ji.
- Tai išeina kiekviename laike, teka savas gyvenimas?
- Neprieštarauju, - abu apsidžiaugė keistu pokalbio atradimu.
Kelias, kuriuo jis ėjo vis leisdavosi žemyn. Dabar jo galva siekė takelio lygį.
- Kaip čia gaunasi, nespėjome susipažinti, o aš jau prie tavo kojų? - pasakė blizgančiom akim žiūrėdamas į viršų.
- Dabar tokie laikai, neturi pasirinkimo, - džiugiai šypsodamasi atsakė nenusukdama nuo jo akių.
- Aš jau pasirinkau, pasitikėjau gyvenimu. Dabar jaučiuosi visiškai ramus.
Tuo metu jos koja pateko į duobutę ir ji per plauką vos neišsitiesė ant asfalto. Jis pašoko sušukdamas: Atsargiai! Jos plaukai juokingai pašoko, o ji iš karto pabandė išsitiesinti ir apsimesti, kad nieko nebuvo. Įsivyravo trumpa pauzė, o po to abu pradėjo garsiai juoktis.
- Gerai man gyvenasi tokią nuostabią dieną, - po kurio laiko atsakė ji į jo pirmą klausimą eidama toliau takeliu.
- Labai pritariu tau, turbūt šį tą bendro turime šiandien.
- Neabejotinai, - įsivyravo džiugi nuotaika.
Nuožulnuma skirianti juos darėsi vis statesnė ir jau buvo nebeįmanoma bendrauti. Abu sustojo.
- Mes net nesusipažinom, nežinai mano vardo, - pasakė ji žiūrėdama į jį ilgesingai.
- Nusišypsok, noriu įsiminti tavo šypseną.
- O kam? - nustebo ji.
- Kad galėčiau tave atpažinti, jei kada nors pasimatysime gatvėje, - jo žaismingos akys blizgėjo neįprastai nuoširdžiai. - Tai bus daugiau negu vardas, niekas neturi tokios antros šypsenos kaip tu.
Abu šypsojosi ilgai žiūrėdami vienas kitam į akis.
- Iki! - jis nusisuko ir pradėjo tolti. Tačiau ji jam sušuko:
- Palauk, bet...
- Kiekvienas gyvenimas teka savo ritmu, pasitikėk tuo!..  - Pertraukė ją švelniai. Eidamas toliau jis pažiūrėjo į mėlyną dangų ir prašnaždėjo sau:
- Gyvenime, pasitikiu tavimi, tebūnie taip, kaip turi būti.