gyventi tavo kišenėj

Tu man primeni lietų,
šiltus vasaros vakarus
ir didelį mėlyną dangų,

kai sakau, kad nebe-tikiu.

Aš suglamžytais ginklais
popieriniais kareiviais
ir saujom nerimo
nešina-
pareinu namo.

Kai tu,
man primeni šiltą vasaros lietų
ir šokius basomis
ant banguojančios
karo-taikos žemės.

Mūsų didelės akys
susitinka po kaštonų sparnais.

Aš beginklė,
suglamžyta širdimi -
sakau, kad norėčiau išmokti
atsitraukti rankogalius,
pažiūrėti į dangų

ir gyventi tavo kišenėj.

Kai lyja.

Kai mes liečiamės rankom-
gyja sugyja mano
dangus-

toks trapus ir laimingas.

Kaip sulėtintam kine.

Kur titrų mums – nėra
ir nebus.

Juk beginklė perėjau
visus
tiltus
po septyniolika kartų.

Ir dar keliasdešimt.

Kol sutemo
ir tikėjausi
vis
kito
ryto.

Kai angelai nusileisdavo
man ant blakstienų
ir kuteno akis
savo padais.

Iki šito rudens-

Kol galiausiai nušvito.