Kitoks gyvenimas

Baltam  sode mano meilė trapesnė  uz pražydusios vyšnios žiedą.. Delnais uždengiu  audrą. bet debesys plyšta ir pro pirštus srovena lietaus lašai. Kad išsaugočiau vyšnios žiedą bėgu link vaivorykštės….. Bet prieš mane atsiveria  ilgi ir klaidūs ligoninės koridoriai., atrodo, kiekvienas kampelis pažįstamas, bet aš nerandu  durų pro kurias galečiau išeiti.. Ateina žmonės baltais chalatais- jie  saugo mane, bet aš prarandu vyšnios žiedą-savo meilę .
  . Taip, tai buvo sapnas, sapnas atkeliavęs is realybės. Nuojauta artejančios vyro ligos,, audros baimė.
Šimtą pirmą  kartą vėl sunkiai praveriu psichiatrinės ligoninės duris Su manim kartu  sūnus.. Girdžiu savo pačios širdies dunksėjimą. Ligonių veidai baltesni už lovų patalynę. Niekas niekur neskuba . Laikas čia sustojęs.
      ------Labas, mieloji! Ar man ištikima? ---pakilus vyro balsas, o rankoje krepšelis.
    -------Tau dovanų-įbruka man. Neveikiantis žiebtuvėlis, tušti cigarečių pakeliai, pypkė--Dar turiu šaukštus užkasęs, ---pasako, kaip paslaptį.
Šiandien jis toks, mano mylimasis,. mano vaiko tėvas. Mano nuostabioji, pirmoji meilė-žydinti vyšnios šakelė-  kažkur sustingusi laike, uždaryta beprotybės gniaužtuose, o mano pačios dalis slankiojanti po ligoninės koridorius jau daugelį metų. Tokia mano kasdienybė... Ašaros pabyra, jų nešluostau. vėjas nudžiovins.
------      Neverk, mieloji. Aš sugrįšiu, viskas bus gerai.
Žinau, kad niekada jau nebebus gerai…Bet  sūnus šaukte išsaukia----žinoma, viskas bus gerai!  As Tave myliu, teti!
  ------Mama, ko laukiam, vežkim i kitą ligoninę, jei čia jo nepagydo. Kur gydytojas? Prašau, darykit, ką nors, keiskit vaistus! Jis mano tėvas, ne koks žmogelis is kaimo  pagriovio…
Gydytojo veide susierzinimas---Jaunuoli, suprask, Kartais ateina riba, kai nebegalima padėtiLiga progresuoja, juk jis  jau serga dvidešimt penkis  metus.. Gavom naujus vaistus, kantrybės, gal  bus geriau.
Didžiuojuosi  savo sūnumi.
  Pamažu vyro liga pasitraukia.. Pasitinku jį
namuose lyg svečią  iš už Atlanto. Grįžtu prisiminimais i jaunystę. Jaunas gražus vaikinas, mylintis ir ištikimas, be melo ir veidmainystės, pakėlęs ant rankų mane  nešė i gražią ateitį., dovanojo  žydintį sodą aš juokiausi, kad užtektų ir vieno  vyšnios žiedo. Rašiau eiles ir supavau sūnelį. Iki avarijos. Nuo to laiko daug metų praėjo...... Dabar. vyras  žiūri abejingai pro langą.
----Ką ten  matai? ---klausiu.
----Nieko—akys ismeigtos i vieną tašką. ---kur mūsų vestuviniai žiedai? Ar tu juos saugai?
----Žinoma.
Sūnus grįžta is žvejybos . Paduoda tėvui ranką, kvepiančią žuvimi
---Tėti, žiūrėk, kiek karšių prižvejojau, rudeniniai, kokie dideli. Padėsi juos man išvalyti? Parūkysim, bus skanu.
Abu ima skrosti žuvis. Pasišnekučiuodami, pasitardami. Tik pas mus kitaip-sūnus moko tėvą, kaip paruošti žuvį  išrūkymui.. Gaminu valgį ir žiūriu į juos. Jie- mano šeima. Prie stalo susėdame visi- šalia mūsų gailestis ir  mano auka jam.
        Klausausi vakaro žinių.,, Kaliningrado gyventojas, turintis psichikos negalią vakar Trakų rajone kirviu užkapojo du žmones  ‚‘     
Susimąstau, tiek metų gyvenu šalia tokio ligonio. Baimė isiskverbia į mane ir aš savo nuogąstavimus  išsakau gydytojui. Jis ramus,, mus pavojai tyko visur, gatvėje, kelyje, nuo jų niekas neapsaugotas.. Kiekvieną dieną mes gydytojai dirbame su tokiais ligoniais . Patariu tau negalvoti, i viską žvelgti paprasčiau‘‘ tai daugybę kartų girdėjau iš kitų gydytojų, bet manęs tai neįtikina. Prisimenu, vieno mažo miestelio psichiatrinėje ligoninėje  gydytas ir namo išleistas psichikos negalią turintis ligonis  grįžo atgal ir nušovė gydytoją. Bet mūsų visuomenė humaniška, stengiasi  šiuos ligonius integruoti i visuomenę. Mano vyro gydytojas rašo projektą,, Jie nori ir gali dirbti ‚‘‘remdamasi vakarų patirtimi. O  kokia mano patirtis, ar kas klausė? Baimės ir nemigo naktys vyro ligos paūmejimo metu. Vaikus saugo nuo girtuoklių tevų vaikų teisių  apsaugos tarnybos, kas saugo vaikus nuo psichine negalia turinčio šeimoje nors vieno is tėvų.? Savo sūnų aš saugojau viena ir niekam nebuvo įdomu, kokia savo gyvenimo kaina aš  sumokėjau. Bet vyras nekaltas dėl savo ligos,  ar aš galėjau jį palikti tada kai susirgo ir mano  širdis dar buvo kupina meilės jam, o vėliau likęs gailestis ir sūnaus meilė tevui, nebeleido to padaryti ..
Gyvenimas tesiasi.
Mano vyras ant laiptų  benamį pamato pirmas, tyliai uždaro duris, kad aš neišgirčiau jo knarkimo Suvargęs žmogelis miega ant šalto laiptinės cemento netoli mūsų durų. Ryte kaimynai pakelia triukšmą, išvaro benamį ir pasako  jam daugiau čia neateiti. Dieną vėl jis buvo prie mūsų namo su juodu šuneliu.
          Vėlų vakarą, krintant šlabdribai,, išgirstu  sunkius žingsnius. Praveriu duris - vėl  tas pats  benamis. Jis  žiūri i mane blausiu, lyg žvėrelio  ivaryto i kampą, žvilgsniu. Tyliai pasako-,, aš ne vagis, ryt tyliai išeisiu. '' Pats kaltas dėl tokio gyvenimo-pamanau, bet neišvarau Benamis  vėl  įsitaiso ant šalto  laiptinės cemento. Kai  ryte einu i darbą jo nebėra.. Grįžus, nustembu, prie mano durų  iš tolo šviečia raudonų šermuksnių puokstė .  Laikau ją rankose ir nežinau, kur  dėti. Keisčiausia puokštė  is visų kokias tik esu gavus gyvenime.
Tai  benamio dėkingumo puokštė-Ne tik žmonės nemokeję gyvenime  įsitvirtinti, bet ir psichikos ligoniai- visi jie-Dievo ir tos pačios mūsų žemės vaikai  .
  -----Tu pagailėjai jo-paklausia manes  vyras . Gailestis.... puikiai pažystu ši jausmą.
    ------Blogas oras varo visus  benamius ieškoti prieglobsčio, vakar vienam atidaviau savo bandelę ir duonos kepalėlį, grįždamas namo iš parduotuvės----pasakoja jis.
  -----. Ir tu man sumelavai, kad pamiršai nupirkti duonos?. --jis  linkteli galva. Kodėl gyvenimas pirmiausia muša geruosius?.... mąstau apie savo žmogų.
Laikas neklausia, kaip sekasi gyventi . Jis  kas dieną rašo vis naują mano šeimos istoriją.
  Kūčios... Stebuklinga  naktis.....,,. Baltas stalas,
dega žvakės. Pačioj pagarbiausioj vietoj  sėdi  mirę mano tėvas ir močiutė. Mes visi kiti priešais juos. Tėvas tiesia baltą paplotėlį.... Tik  staiga vėjas atplėšia langą ir įsiveržusi pūga užpučia žvakes, viskas pradingsta baltam sukūryje.
    Matau-mano vyras naujai dengia stalą, uždega žvakes, atsisėda pagarbiausioj vietoj, šalia savęs pasodina mane. Paima paplotėlį ir visiems išdalina. Aš  tokia saugi, glaudžiuosiu prie jo. Skamba kaledų varpeliai.
  ----Mieloji, aš pasveikau. Ačiu, kad laukei ilgus metus. Aš pastatysiu tau naują namą-jis bus pilnas anūkų klegesio. Pasodinsiu beržą po langais ir išmokysim vaikaičius neliesti jo sulos, išmokysim taip kaip mokė tave tavo tėvas........ ‘‘
Taip, tai buvo tik sapnas... Mano neišsipildžiusi  ir niekad neišsipildysianti svajonė.
      Kas dieną dangus vis mėlynesnis. Dienomis saulutė tirpdo sniegą, o naktimis dar pašąla. Šį met potvynis ankstyvas. Iš Nemuno išsiverzęs vanduo užlieja pievas. Takeliai, keliukai slidūs..
    Skambinu sūnui. ---valgis neliestas. durys užrakintos. tėvo nėra namuose. Kaimynė matė einant pylimu. Viespatie, kur jis?
Kol nesutemo, bėgu paupiu. Jo niekur nėra. Vanduo bauginančiai tamsus. Gal slystelėjo? Bendradarbiai atskuba i pagalbą pirmieji . Kaimynai šukuoja miškelį, sūnus apvažiuoja visus pažystamus.
  Prisimenu gydytojo žodžius..,,. Tokiems ligoniams būdingas klajojimas-jie gali nueiti toli  nuo namų. Dažniausiai nuvargę grįžta patys. ‘‘
  Su pirmąja ryto aušra i mūsų namo kiemą įrieda vežimaitis guminiais ratais, traukiamas  arklio. Senukas, apsikumatavęs  žiemine kepure ir užsmauktu šaliu lyg nosies, parveža mano vyrą i namus.
  ---Mieloji, aš jį aplankiau-savo tėvo seną draugą . Žinojau, kad jis gyvena užliejamose pievose, iki tamsos jį radau....
  Jaučiu  man padėjusių žmonių gerumą.

Vyro liga  vėl paumėja.
  Piktas vyro žvigsnis
  ---Mieloji, ką tai reiškia? Vakar mačiau mūsų vestuvinius žiedus prie tilto po asfalto danga? Tu juos ten padėjai?
--Na, ten ne mūsų žiedai!
---Nemeluok, tai kur mūsų žiedai? Namuose jų nėra!
---Ten ne  mūsų žiedai.. —laikausi už durų rankenos.
---Kur mūsų žiedai? Tu juos praradai..... Išardei mūsų santuoką!
Psichozė . Vel ligoninės priimamasis. Išprašau tų pačių vaistų, kurie padėjo  praeitą kartą. Bet liga šį kartą taip greit  nesitraukia, reikia ilgesnio gydumo. Daugiau šių vaistų skirti nebegalime, jie labai brangūs,,, suryja‘‘viso skyriaus pinigų limitą –pasako gydytojas-gydysime  tokiais kokių turime. Kad vyrui pagerės, vilties maža . --  Po dviejų mėnesių išrašysim namo---Dar priduria—ilgiau laikyti negalėsime, tik po trijų mėnesių galėsim vėl priimti, tokie įstatymai.
Paramos skyriuje sužinau, kad vyrą  galėsiu atiduoti į globos namus po metų ar dviejų, kai ateis eilė. Viena gera gydytoja pašnibžda-dar  yra globos lova, jei reikės. Daugiau nebeturiu jegų. Sūnų palieku prie tėvo. Pralaimėjau kovą ne tik prieš ligą, bet ir prieš visą  šiandieninę sveikatos apsaugos sistemą. Užveriu ligoninės duris. Paduodu ranką vienatvei ir abi nueiname i rudenį.
Dėkinga visiems žmonėms, dirbantiems su psichikos negalią turinčiais ligoniais. Mano skausmas toks gilus, kurį gali suprasti tik tie  žmonės, kurie tai patys patyrė.