Kam auksu vadinti ne auksą-
O paprastus medžių lapus?
Kam meile vadinti ne meilę-
O purvinus sekso aktus?
Kam šventraštį supti į laikraštį,
O laikraštį verst pelenais?
Kam pelenus trinti į plikę,
Su svastikos žymių randais?
Citata: Kam auksu vadinti ne auksą-
O paprastus medžių lapus? o kas lapus vadina auksu? taip nėra kam taip rašyti?
taip taip metaforos, įvaizdžiai, alegorijos, tame atsakymas, tačiau vis tik "auksiniais" klevais niekas neatsiskaitinėja kaip aukso lydiniu, ir niekas neįsigyja kaip aukso lydinio - tai ir nevadina lapų - auksu, o aukso - lapais (rudenyje);
citata: Kam meile vadinti ne meilę-
O purvinus sekso aktus? - tai santykis keistas, kaip yra seksas purvinas? bet meilė yra meilė, o seksas - seksas; būna be meilės tik fizinis poreikis, būna meilėje sudedamoji dalis, kaip jis purvinas? (prievartavimai, pedofilija, kada yra seksualinis išnaudojimas ir tvirkinimas, ar kas nors tai vadina meile?)
šiaip tai perskaičiau iki pabaigos. Mintis nesivysto tekstuke kryptingai dinamiškai, o ir pavadinimas "Prasmė"? - gal jūs norėjote pasakyti "Reikšmės"?, jau būtų kryptingiau mintiniu atžvilgiu. Dabar čia lyg blaškymasis tarp prasmingumo ir reikšmių (žodžių sąvokų) ir nėr to kryptingumo vystant atskleidžiant mintį. O ir bet kokiu atveju (mano nuomone) tekste nėra išvystytos minties, daugiau blaškymasis, tartum autorius dar nelabai suprato, ką jis nori akcentuoti ir pasakyti, gaunasi nėra kryptingos dinamikos vystant mintį. o tekstukas pretenduoja į mintį, sako pavadinimas jau jo apie tokią pretenziją.
Sakyčiau nesusigulėjęs noras kažką pasakyti, lyg dar neužčiuoptas nesusiformulavęs, jei tai įvyktų, autorius gal iš kart atrastų įdomesnius, taiklesnius gretinimus, kalbėsenos sklandumą - išraišką.