Kiekvieną rytą einu kažkur. Tarp dviejų daugiaaukščių siauras tarpas. Toliau nuo Saulės. Kai sugrįžtu Žalias stovi kampe. Kaskart praeidamas turiu jį ignoruoti. Laukiu ir tikiuosi kad jis neištvers ir pradės kalbėti. „Man savęs gaila, atkreipk į mane dėmesį“.
Praeinu lėtai, žinau, kad jis neišsilaikys, kad šį kartą neištvers.
- Padare, ar pradėsi kalbėti? - aš pasakiau šiek tiek garsiau nei vidutiniškai. Kažkas skambina į duris. Matyt kaimynka. Ji sena ir jos nuomonė nieko verta. Neatidarinėsiu.
Aš paimu gitarą. Vakar nemokėjau groti. Šiandien sekasi visai neblogai. Kažkas skambina į duris. Nemokamo koncerto nebus. Šiandien vakaras su senais draugais. Žalias nesako nei žodžio. Matyt klausosi.
Slegiančioje tyloje mes labai rimti. Mums reikia išspręsti kai kuriuos būties klausimus. „Aš tau viską paaiškinčiau, tik žodžiai neturi prasmės“. Jis tyli. Kaip iškart nesupratau - jis visąlaik tai žinojo.
Pilam išgerti. Išgeriu pusę vandens, o kitą supilu į Žalio vazonėlį. Jis negali vaikščioti. Bet kada nors tai pasikeis.
Kai buvau ateivis aš nežiūrėjau televizoriaus.