Svajonė.

Lyg pavargęs senas garvežys ant sienos puškėjo didžiulis laikrodis. Ji neramiai sujudėjo, apsivertė ant šono ir įsmeigė akis į tamsą. Girdėjo sunkų kvėpavimą šalia. Tai buvo Jis. Už lango buvo girdėti kaip traška medinės kaimynų tvoros. Šiąnakt stipriai pašąlo. Pustė. Per langų plyšelius įslinkęs vėjas kilojo lengvutes užuolaidas. Ji greitai išsliuogė iš lovos, tartum katė tykodama pelės lėtai sėlino per kambarį. Basos kojos kibo prie įšalusių grindų. Šaltis kaustė kūną, todėl Ji paskubomis apsirengė ir nusileido laiptais žemyn.
Taip būdavo kiekvieną sekmadienio rytą. Ji atsikeldavo pirma, Jis miegodavo kol nosį pasiekdavo šiltas vanilės kvapo debesėlis. Tingiai lipdamas laiptais Jis girdėdavo kaip čirška keptuvėje vartomi blynai. Tie patys, baltais žirniukais nusagstyti, žali puodeliai garuojančios arbatos. Ta pati šypsena. Tos pačios šiltos rankos…Jis pririnkdavo visokių pliauskų ir kurdavo židinį. Skardus žarsteklio trenksmas nustelbdavo tylą. Jie įsitaisydavo ant gėlėtu audiniu apklotos sofos, o židinio liepsnos šokinėdavo ant veido, kaitindavo skruostus.
- Ką dar papasakosi? –  klausdavo Jis.
- Nežinau. –  atsakydavo Ji.