...

Prie durų laukia šuo draugužis.       
Jis miega. Šuniškų sapnų srautai   
šypsotis verčia, susigūžęs               
jis tyliai inkščia, lyg ir loja, tai -   
niekai, tuojau įvyks tas lūžis       
laike, kai raktas verčiasi lėtai         
spynoj ir ne ruduo jam, o gegužis, 
nes žydi vakaro danguj skliautai.   

Už durų prietmoje tonai                 
daiktų trumpam sustingę, kambariai 
yra, lentynos lyg vargonai,
sukaupę erdvę, žadinti kuriai
viena ranka paskolinta aguonai,
ir nuovargio pilni minčių koriai
išrieda traukiniais. Pilni vagonai.
Ir viskas vyksta tartum nesvariai.

Jau žvakės uždegtos. Užkurtas
tų žvakių slėnio aidas – židinys.
Gilus ir minkštas krėslo burtas.
Vyne, tasai taurėj, tiesos vinis.
Turėtų būt prie kojų – kur tas
ištikimiausias, prigimties dvynys,
šuo, kurio prosenelis kurtas?
Deja, tas šuo tuoj lauk užsimanys.

Užuolaidos alsuoja. Sukas
plokštelė draugė. Lengvas traškesys
netrukdo laukt. Ko? Tų visų, kas
ne tik šį sykį neateis, iš vis
nieks neateis, pražils perukas,
ir jeigu nesupras nuodėmklausys
juokų, akimirksnis bus striukas,
nes ciferblatas juk nėra ausis.

Kur patalpa ta – miegamasis?
Pagalvė, antklodė. Jose pūkai.
Esu gulėtojas aukščiausios klasės.
Vokai viens kitame įklimpo. Kai
vėliau ims šėlti norų rasės
galėjime, žinojime nuglus kampai,
kaltėj išbrėkš aiškumas – miegas rasis.
Įvyko viskas. Vyko per trumpai.