Gyvenimas... II dalis

Čia ji galėjo atsipūsti. Tolumoje regėjo kone rojų: baltais žiedais pasidabinusios obelys, it brangakmeniai spindinti ryto rasa, nuklojusi ryškiai raudonus rožių žiedus, linksmai kukuojančios gegutės ir visa juosianti vaivorykštė – net keista kaip greitai ir lengvai ji atrado šią pasaką.. Teliko ramiai keliauti jos link - lygiu ir tiesiu keliuku, kuriame jau nebuvo nei vieno akmenuko. Ji jautė, kad čia bus patenkinti visi troškimai: nuotykiais prisipildys nepasotinama jos dvasia, tuščią širdelės pusę užims aistringa meilė, o jos esybėje įsivyraus harmonija. „Aš myliu gyvenimą, o ypač, kai jis toks lengvas! ”
  Nekantriai žingsniuodama ir užliūliuota svaiginančios sėkmės melodijos, ji nepastebėjo, kaip dangus ėmė niauktis. Stulbinantis peizažas tolumoje taip ir liko peizažu – jis skatino eiti, bet pats neartėjo... Viskas tebuvo iliuzija – tai, ką ji norėjo matyti, bet ko iš tiesų nėra. Apgauta tikrumo jausmo, ji tebeėjo. Skubėjo greičiau pasiekti savo svajonę, vikriai žingsniavo, nors atstumas tarp jų nemažėjo... Aplinka taip pat kito: saulėtas dangus virto griaustinio lydymu lietaus kurstytoju, takelio gruntas vis labiau panašėjo į klampią pelkę, o svajonės tolo – jas apgaubė tirštas rūkas, migla. Dabar jau migla jai nepatiko – norėjosi kažko tikro, norėjosi grįžti prie pradžios kelio, prie tų stebuklingų akimirkų, kurias ji paskubėjo aplenkti, prie to, kas jau pažįstama, bet taip ir nepalytėta, nepasimėgauta.... Prie sąlyčio- pažinimo, iki kurio kelias nėra ir nebus lengvas, bet prasmingas ir vertas pastangų. Ji ėmė gailėtis, kad skubėjo, kad pabūgo didesnių akmenų ir nėrė patogesniu keliu, į kurio labirintą patekus, nebežinojo, kaip grįžti.
  Visiškai sutemo ir ji nieko nebematė, tik tamsą, juto smarkaus lietaus gaudesį ir lašus, klampinančius ją į pelke virtusį taką. Ėmė šaukti, blaškytis, bandė bėgti, bet nežinojo kuria kryptimi. Ją sukaustė nerimas, nežinomybė ir neviltis. „Kodėl skubėjau? “, „Kodėl aklai nėriau į iliuzijas, išsižadėdama sunkesnio kelio į tikrą pažinimą? “ – klausinėjo savęs. Atrodė, kad ji jau niekada neišvys šviesos, paskęs pelkėje ir žus su visomis savo svajonėmis...
  Bet rytas išaušo, dangus pragiedrėjo. Ji gulėjo ant išdžiūvusio tako ir bandė susivokti. Atmerkus akis jau nebematė miražų, tik aiškius kelių kontūrus. Aplink buvo tylu, pilka, vyravo tvankumas.  Atsikėlusi ėmė eiti atgal, į pradžią. Sulig kiekvienu žingsniu jautėsi stipresnė. Vietos jai buvo pažįstamos, bet nebespinduliavo gyvybe: anksčiau regėtas tyras upelis buvo drumzlinas, užakęs, gėlės - jau numetusios žiedus, o iš didingo ąžuolo liko tvarkingai sudėlioti rąstai.
  Nespėjo. Ji taip skubėjo, kad nespėjo pasidžiaugti tuo, kas laikina ir ką reikia branginti dabar ir šią akimirką.  Bėgdama naujų išbandymų link, nepastebėjo tikrų vertybių. Pirmasis sąlytis taip ir neįvyko, nes ji nežinojo, kas tai.
  Dabar žino. Giliai įkvėpus, ryžto kupinu žvilgsniu, grįžo prie kelią blokavusių akmenų. Priklupo, sulenkė rankas, sukando lūpas ir ėmė stumti.