Atrajota tiesa

Ar žinai, kad karvė atrajoja?
-Nu... Ne... nežinau, -sako tas, ir nudelbęs akis žemėn pradeda skabyt dobilo žiedlapius.
-Štai taip va ir praleidi svarbiausius gyvenime dalykus... -sumurmejo Pranas nė nepastebėdamas, kaip švelniai guminio galu įmaknojo į dar šiltą karvašūdį.

    Taip trumpai šnektelėję apie gyvenimą, tas ir Pranas, sėdėdami pievoje, stebeilijo į kaimynės Andrulienės karvę, ir tarp jų visų įsivyravo išmintinga tyla. Pranas ant mėšlino guminio galo smilga vedžiojo įvairius ornamentus. Prisiminė, kaip vaikystėje motina šnekėdavo, jog va, Pranukas tai prie meno bus, visas į senelį! Juk senolis geriausias kaime grabdirbys buvo, taip dailiai esą mokėdavęs ant grabo gėlikių ir kryžiukų priraižyt, kad nabašnikas kaip karietaiteje, o ne grabe atrodydavęs.
   
  Staiga prisiminimus ir prasmingą ramybę sudrumstė Veronika, Prano moteris. Nešina dviem bulbių krepšais dėbtelejo į vyrą ir tą, sėdinčius saulės atokaitoje ir paniekinamai leptelėjo:
-Dar su šūdais pradek tepliotis, durniau nelaimingas...

    Tai pasakius nuklibinkščiavo savo keliais, o Pranas mintijo: durna boba, meno nesupranta... Ir toliau paišė ant guminio.