Ir štai vėl...

Ir štai vėl atėjo tas, kuris nebuvo lauktas, tas nuo kurio man oda šiurpsta. Aš jo nenoriu. Kur bėgti? Ką daryti? Kur aš esu? Ir vėl jis atėjo toks šaltas, niūkus. Jis neklausė, ar aš noriu jo savo dabartiniame gyvenimo periode. Aš, tai žinojau. Jis kartojasi kasmet. Kasmet mano pasaulis pasidaro kitoks. Mano svajonių miestas būna sugriautas. Ir tas svajonės palieka, išduoda mane. Kas kaltas? Kodėl, tai turi kartotis? Kodėl man? visiems?
Aš gyvenu ir galvoju, ar kasmet pasikartojantis rudenio laikotarpis turi atimti svajone. Aš nenoriu prarasti, bet prarasdama aš atrandu nauja to, ko aš dar nepažinojau.
Man patinka žiūrėti į rudenio stebuklus. Aš taip juos vadinu. Kai krenta nuo medžio geltoni lapai, kai vėjas iš jų padaro sūkurį. Man patinka, kai dangus verkia, kai giedrą, šaltą naktį galiu matyti žvaigždes. Man patinka rudenio sonetai, patinka naujos mintys ir tas apmąstymų verpetas mano mažoje galvoje.