„Vasara kaip

narkotikas- nuotykiai, egzotika, erotika. „

Bet mergaitę įsivaizdavau rudeniop,
prie upės lakstančią.
Jos berniukas aitvarus laidė, kiek tolėliau.
Berniukas su megztu rūbeliu, mergaitė su blankiai žaliu paltuku, ir kapišonu.. ir abu su laaaabai dailiom pirštinėm.. lankstė, klykavo.. rinko, spardė lapus.. abu buvo tokie laimingi.. vienas kitam rodėsi, džiūgavo....

Namuose pasišildydavo šildytuvu- pūtekliu tuo, na kur šiltą orą pučia.. ir iš lovos nelipdavo iki ryt ryto...
Abu švelniai taip, vienas kitą už rankovės ar kojos pirštelio patampydami, stengėsi, kūrė...  ir džiaugėsi. Pirmiausiai sau, o po to ir kitiem, nes kiti matydami irgi džiaugėsi... labai baltai pavydėjo.
Laikas bėgo pradžioj rudeniop.. bet jie ir pavasariais turėjo ką veikti..
Visada buvo kartu.

Ir jie ilgai ir laimingai gyveno.





(nes pasakos nemiršta)