Aš vyną išgėriau, o lietūs vienatvę.
Taip godžiai, be saiko lig dugno išgėrėm.
Per naktį gedėjau
Ne vyno...
Vienatvės.
O lietūs sau lijo,
O lietūs nuėjo...
Ir rytą girdėjau kaip grįžta mielasis
Lietaus pilnais batais.
Be sąžinės. Faktas.
Abu jie vienodi...
Išgers mudvi godžiai.
Mane ir vienatvę
Ir eis sau, kur batai juos neša.
Tai faktas.
tai, blyn, su kuo tu buvai, jei vienatvė dingo, o tas valkata parėjo tik ryte? Aišku, gerai pasakei, visis jie vienodi, bet, mažyte, pati, vadinas, ne geresnė
ouf. pirmos dvi eilutės - tik tiek čia gėrio.
posmo pabaiga sugadina viską,
tada, atsiranda viltis su gan įdomiom eilutėm
Ir rytą girdėjau kaip grįžta mielasis
Lietaus pilnais batais. bet vėlgi - tas faktas. nu kam ? ir kam pabaigoj darkart pavartot čia visiškai netinkantį žodį ?
žodžiu, užuomazgos, iš kurių nesugebėjot nulipdyt nieko vertingo.
įsidėčiau į mėgstamiausius, jei ne du paskutiniai posmai. jų nereikia, užtenka vieno.nuostabaus, pilno ir labai gero.
P.S. gali paprašyti administratorių atsakingų už korektūrą, kad du paskutinius numestų. netiesioginis savanaudiškas prašymas, bet labai noriu turėt tą vienintelį neapsakomai gerą posmą - eilėraštį :)
pirmas posmas geras, o paskui jau "š" - visiškas buitinis šlamštas, kam apie tai rašyti? apie kažkokį mieląjį - ar čia man tik taip atrodo, bet neįsivaizduoju kas čia tame ale mielajame mielo.
kalba sklandi visame kūrinuke, tačiau man patiko tik pirmas posmas, toliau tikėjausi visiškai kažko kito, net neįtariau kad tekstas sės į buitinius kaliošus ir bris kažkokias eilėraščio nevertas aktualijas; pirmas posmas geras, geram tekstui.
bet jau įmanoma skaityti, nors dėmesį išlaiko pats sklandus kalbėjimas, turinys, aktualijos nevertos poezijos, eilėraščio dėmesio. Pirmas posmas geras geram eiliukui, bet trūksta autoriui filosofinės išminties jį parašyti, belieka "agidbrigadiniai bajeriai";