yra tūkstančiai
daug manęs:
aš svajoju išvysti
žonglierių ir fokusininką
močiutė vedasi mane
mano pačios galvoje
į cirko areną, gražiai
vėjų tuneliai šukuoja
man plaukus
liečia močiutės rankom,
kuri dar nemirus, o, sako, negimus
dar
truputį tą kaspiną raudoną
timptelna ir,
sako, baigta,
galim keliauti toliau
nešūkauk tunelyje, ten, viršuje,
žmonės gyvena
aš bandau įsivaizduoti,
kaip vienas iš jų kepa kiaušinį
iš vištos,
kuri ir buvo, bet kurios ir
nebuvo, nebus, o kitas
plaunasi plaukus
aš paduodu jam šampūną,
aš esu
ten, nors einu su močiute
vėjų tunely, pakeliui į cirką,
aš tarp dabar ir
šampūno plovimo
tuoj
fokusininkas įkiša ranką į juodą
skrybėlę parodo
triušiuką baltą, pūkuotą,
o tada jis išnyksta ir,
sako, triušis dabar
ne čia, jis ateity,
jie ten du
akimirkoj, kurioj dar
nesu,
aš jau buvau
aš stoviu šalia savęs
ir matau save,
verkiančią močiutės,
cirko,
triušiuko,
kurių jau nėra, bet dar ir
nebuvo