Laikas...

Ar kada bandėte pavogti laiką? Tą patį, kai reikia anksti keltis, kai arbatinukas užverda per lėtai (arba per greitai), kai niekur nespėjame, skubame... O gal ir niekur tuo laiku nenorime eiti... O ne, aš nekalbu apie laiko sustabdymą! Šiukštu, nenoriu aš jo ir gražinti...
  Pavogti laiką... Tai tarsi leisti sau pažvelgti į gyvenimą klastūnės (-o) akimis. O kaip smagu pavirsti lyg dieviška esybe, kuri nežino, ką daryti su tuo laiku... Todėl sau pramogai jį nugvelbia... iš tavęs, amžinai skubančio gyventi. O gal aš klystu? Galbūt...
  Kieno laiką aš norėčiau pasiglemžti? Tai pirmiausia -motinų. Tą laiką, kai priglunda vaikas prie mamos, kai saugu ir gera. Kai motinos žvilgsnis esti tas, kurio ir reikia šią minutę. Ak, bet juk motinų būna visokių... Vadinasi, patirčiau ir skausmo, nesaugumo jausmą. Kai norisi verkti, nes niekas (nes mama vaikystėje, tai viskas) tavęs nemyli. O... Bet juk tai motinų laikas... Pati to norėjau.
  Vadinasi, nereikia man ir įsimylėjelių laiko (kaži kokią meilę jaučia sadistas...)
  Nereikia ir svajotojų, kovotojų, lėbautojų, garbintojų... brr... visų gyvenančių laiko!!!
  Ar kada bandėte pavogti laiką? Tą patį, kai norisi pabūti kuom nors kitu, tik ne savimi pačiu...