vakar naktį
bandžiau mėnulį lakti -
įžūliai skendo taurėj
tėvo vyno vasarinio.
negyvas miestas
neapšviestas
kažkokiu keistu ūžesiu
paširdžius maudė..
tik tuščios gatvės.
gosli vienatvė
į visą šilumą many
pelių nagais įsikabino -
sielos rėtis.
imu kankinančiai lėtai byrėti
būtuoju praeities laiku
į nejautrą ir netikrumą.
tik mėnesienos burė,
nusklendusi į debesiją purią
tarsi gija
tarp esamo ir nebuvimo.
tavęs nėra.
nakties skara
aptirpusiais sparnais
į vyno taurę nusileido..


Lillit







