Buvo

Saulė nugriuvusi ritinėjosi palei krantą,
kuriame mačiau tavo pėdas,
bet nieko negalėjau padaryti,
nes jos buvo atšalusios ir nedaug kuom man galėjo pagelbėti.
Ateik rytoj, poryt, o gal po metų,
ir suteik man viltį nusišypsoti,
kuriam visada liksiu tik praeities akimirka,
prisilietusi prie tavo blakstienų...

Maniškėmis ridenasi rasos lašai,
sugebėję stebuklingu būdu man įrodyti,
kad tai, kas buvo, tėra rytojus,
o tai, kas bus, deja, nesugrįš.

Dar palauksiu,
ir kai nieko daugiau nematysiu,
paliksiu savo pėdas toje vietoje,
kur jūra jų nepalies.
Tam kartui, kai tu galėsi jas pamatyti
ir suprasti, kad visa širdimi esu su tavimi.