Kaip keista jausti slystant žemę iš po kojų,
kritimo jausmą išgyventi tikrą, ne sapne,
kai ima griūti tai, ką amžina laikei tvirtove,
košmarui pildantis gyvenime realiame.
Žinia kaip žaibas perskrodžia tau kūną,
iki gelmių sudrebina pribloškiančia galia,
netyla klausimas galvoj: „kodėl taip būna? „
ir smaugia susikaupę ašaros gerklės gale.
vienas drastiškiausių ir beviltiškiausių žmogaus klausimų - „kodėl?“ ...
todėl, kad daugių daugiausiai ką galime (su)valdyti - geriausiu atveju save,.. o visa kita aplink mus veikia pagal neprognozuojamus dėsnius,..
Nuoširdus eilius, nereikalaujantis iš skaitytojo gilių interpretacijų, tik man dar norėtųsi paskutinės strofos pratęsimo, pasigendu išrišimo, be to retorinis klausimas turėtų būti prasmingas, tik tada jis įgauna svarumą, kitu atveju jo nereiktų.
Na tikrai gražiai rašai, bet žaibas ir mane sustabdė. Kažkaip įtariu jei žaibas perskrodžia kūną, belieka pelenus sušluot ir klausimų jau nelabai gali kilt. Bet tebūnie :-)
Namanau,Lugnis,kad čia tiesiogine prasme tas žaibas trenkia ir žemė iš po kojų slysta.Kalbama apie visai realius ir visiškai nemalonius dalykus.Apie laiką,kai viskas pradeda nesisekt,viena bėda ateina po kitos;o nelaukta žinia išmoša iš vėžių,todėl ir sakoma "žemė slysta iš po kojų"... Gal čia tik aš taip supratau... Bet kokiu atvėju,eilėraštis man atrodo ne tiek meniškas,kiek realistiškas...
ogo kaip fainiai, retas potyris, tikriausiai galima patirti tik išrinktiesiems, bet niekaip neapibūdinčiau KEISTA.
"Kaip ĮSPŪDINGA jausti..." - sakyčiau. Žinia kaip žaibas perskrodžia kūną iki jo gelmių, eina sau kaip įspūdinga. geras čia. Tik žinoma ne eilės. toks intymus pasipasakojimas poetinėje raiškoje sakyčiau, niekaip ne eilėraštis. gal dienoraštinis.