Linksmā gyvenuom

Adatas ė siūlā nedėlstou ni laša
Parsiova lėkėma vingius ė pakriaušės –
Žmuonis prisimintė monės tartum papraša,
Iš tuoliausiu tuoliu tīlē atsikraustė.

Jau senē nupjautė medē atsivėipė
Barsta sava rasa i pėivelės žuolė,
Ė pražīst viel Kapų gatvės aukštas lėipas,
Kvep baltė jezmėnā palongie sugolė.

Sušmiežou už stėklou šėltuos dėinuos spalvas –
Kels, kūtalė, kleva apvali keporė,
Gelsvās vasaruojēs nutapītas kalvas,
Ont anās viel plaukiuo miediu žalės borės.

Kelė pėlkas raidės akmėnelēs grįstas,
Pagriuviūs dilgīnės ė lėpėkā raituos,
Kol basnėrtuom kuojuom i anas ibrisi,
Pūsliem pasipouši su rauduonuom skraistiem.

Tonkē vėn, ka karvė šlėmš žuolelė minkšta,
Pagriuovie skaitīsi radės kninga reta,
Kartās nusimėnės ne iš skausma inkši –
Dženės ė Tarzana filma nepamatės.

Vo miestelė gatvės bova jug ne toštės –
Draugū kelės eilės su išdaigu pinkliem.
Tavės nebsulaukės atskubies tetušis,
Ė nomėi brazdiesi ka virpies ė kėnklės.

Jē nutversem minkšta kamūli gumini,
Dousemuos be pruota stadijuona aikštie,
Nuors muokīklas galvā pašarus sumīniem,
Gailestė nikuokė nieks nebandė reikštė.

Ginčīsės, ka žaisem be teisiejė kuokė –
Ivartius skaičiava kuožnos sava nuosė,
Kāp rungtīnės bėngsės, būto līg pėrmuokā,
Kas šėndėin prakėša – to nesužėnuosi.

Ė nomėi ka griši vakarou atejos,
Mienou žvīgaus medie tarp žvaigždiū ikrėtės,
Žībčiuos jau rasuotas užnomėnės vejės,
Nuovargis jau skaudins tava pluonus rėitus.

Ka dabā grumtīnės anuo laika kraustau –
Vėns truobuo palėkės, a kėimė prisiedės –
Ne, ni vėna karta negalio paraustė,
Gluostīdams iš naujė senū metu piedas.